Turiu širdies draugą, su juo kuriame gražius ir šiltus santykius. Per Kalėdas jo tėvai pakvietė susipažinti. Taigi, pirmąkart lankiausi jo mylimojo tėvų namuose. Tik vos įžengus pro duris net nupurtė!
Visos sienos nukabinėtos žvėrelių ragais, nagais, galvomis, kanopomis, kailiais – vien kūnų dalys! Tėvukas, pasirodo, medžiotojas. Reliktai, medžioklės trofėjai mano, sako. Kokie dar reliktai, nekaltų gyvybių kapinės!
Nors po to tiek gyrėsi savo trofėjais, kad kai kurie iš jų, kaip supratau, sumedžioti nelegaliai, su brakonieriais.
Net bjauru buvo žiūrėti į tuos sumedžiotus nekaltus padarėlius. Maniau, kad tik sovietmečiu tokios mados buvo demonstruoti savo „vyriškumą“.
O šiais laikais vyrai radę kitų pomėgių ir būdų, kaip pasididžiuoti. Bet, pasirodo, klydau – barbarizmas ir sadizmas vis dar išlenda lyg šmėkla. Iki šiol negaliu pamiršti tų baisybių. Vis dar sapnuoju košmarus.
Mano mylimasis taip pat yra prieš medžioklę ir beginklių žvėrių žudymą dėl malonumo. Bet tėvukui juk nepaaiškinsi. Bet į jų namus daugiau sakiau kojos nežengsiu, man ten šlykštu, bjauru, amoralu.
