Vienturtė dukrelė Lidija (Lydia, Lyden, Lida) gimė 1926 m. gruodžio 30 d., pačiame Mažosios Lietuvos pasienyje esančiame, dvylikos sodybų Antšvenčių kaime (Smalininkų vlsč. Pagėgių apskr.), valstiečio, kaimo seniūno Jono Meškaičio šeimoje. Pase įrašyti 1927 metai ir Lidos vardas, bet ji ruošėsi, keičiat pasą, atstatyti tikruosius gimimo metus ir tikrąjį vardą.
1933–1941 m. mergaitė baigė vienintelius mokslus Smalininkų direktorijos išlaikomoje vokiškoje mokykloje.
1944 m. artėjant frontui, Antšvenčių gyventojams liepta trauktis į Vakarus. Apsigyveno netoli Karaliaučiaus, Barštyne, barono Vangriteno dvare. Išliko Lidijos čia pieštas kambarys ir gimtoji sodyba.
1945 m. kovo mėnesį Meškaičiai, grįždami namo, Kaune nuo vėjo ir lietaus slėpėsi pusiau subombarduotame name, kurio siena griūdama sužalojo, suluošino Lidiją ir įtakojo tolesnį jos likimą.
Ligoninėje, kur gulėjo daug sužeistų kareivių, visko trūko. Sulaužytais dubens kaulais, kurių niekas nė negipsavo, du mėnesius pagulėjusi ligoninėje, Lidija išleista namo. Palatos ligoniai sudėjo pinigų mergaitės kelionei. Vos paeidama su ramentais, garlaiviu pasiekė Jurbarką. Kartu plaukęs milicininkas, turguje surado Meškaičių kaimyną, kuris ją parvežė į namus. O namai buvo išplėšti, apgyventi svetimų...
Kai gyvenimas kažką atima, tai mainais ir duoda... Metus negalėdama vaikščioti, Lidija pasiėmė pieštuką. Iš pradžių piešė kambarį, kruopščiai kopijavo nuotraukas ir žurnalų iliustracijas, o kai jau galėjo iš jo išeiti – gimtąją sodybą, kaimą, apylinkes. Piešė ir tapė artimų žmonių portretus, stebinančius ne tik išoriniu, bet ir psichologiniu panašumu. Vaizdavo ir save – išlikę šeši autoportretai. Pirmieji piešinėliai nutapyti ant atvirukų, knygų viršelių, nedidelių popieriaus lapelių.
Po karo Meškaičiai gyveno uždarą gyvenimą, nepritapę prie kaimo naujakurių. Lidija atrado grožį ir palaimą autentiškoje aplinkoje – sena sodyba, gamta: žiedais putojantys alyvų krūmai, vinguriuojanti Šventoji, žaliuojančios pievos, derlių nokinantys dirbami laukai, ošiantis miškas, tyvuliuojantys ežeriukai.
Ši aplinka buvo ypač svarbi Lidijos gyvenimui ir kūrybai: gamta jai ir įkvėpimo šaltinis, ir mokytoja, ir piešimo „studija“, ir paguoda. Aplinka buvo nepaprastai reikšminga ir jos asmenybės formavimuisi. Tam turėjo įtakos ir karas, skurdas, motinos elgetavimas, kaimynų susvetimėjimas.
Lidija užsisklendė savyje. Skrupulingai saugojo kiekvieną daiktelį, buvo nepaprastai taupi. Likimo ironija, kad sportiška mergina, domėjusis geografija, troškusi pamatyti pasaulį, visą gyvenimą praleido savo gimtinėje.
Gyveno ūkiškai, laikė gyvulių. Prie potrauminių skausmų prisidėjo poliartritas. Paskirta per didelė vaistų dozė sugadino inkstus. Neįgaliai merginai teko dar ir tėvų slaugytojos dalia: aštuonetą metų ligino tėvą, o paskui ir motiną.
Skaudėjo širdį, matant, kad pastatams reikia remonto, o lėšų tam nėra... Artėjant gyvenimo saulėlydžiui, Lidijos pirštai dėl artrito jos nebeklausė – jeigu ne ją globojusi draugė Onutė, būtų nebegalėjusi tapyti.
Nuo įtampos piešiant, pavargo ir akys – šešiasdešimtmetė Lidija nebegalėjo skaityti, žiūrėti televizijos. Vienintele pramoga liko radijas. Sakė, kad naktimis skauda rankas ir kojas, todėl nemiega ir nebegali sapnuoti. Ir tuomet dar slaugė savo mamą!
Lidija buvo vienišė, arčiau prisileisdavusi ne kiekvieną. Draugavo su panašaus likimo rašytoja Ieva Simonaityte. Viena savo gimtinę įamžino plunksna, kita – teptuku, abiejų kūrybos laukas apima vieną kaimą, vieną kiemą.
Bendravo su dailininkais Brone Jacevičiūte ir Kaziu Abramavičiumi, poete Janina Degutyte. Daugeliui toks jos uždarumas, o iš jo atsirandantis ir keistumas, buvo nesuprantami, pajuokiami. Tačiau žmogų formuoja jo aplinka, nutinkantys įvykiai. Ir pasitikėjimo tikrai nepridėjo „elektrikas“, ją, jau nejauną, nusiviliojęs už tvartelio, prismaugęs ir išprievartavęs...
Apie tai, apskritai apie Lidijos gyvenimą žinojo nedaugelis. 1954–1991 m. dailininkė rašė dienoraštį savo susigalvotu šifru. Liko aštuoni stori jo sąsiuviniai, kurių, deja, niekas negali perskaityti... Pati Lidija sakė, kad jei kas panorėtų tą padaryti, prireiktų 25 metų... Vargu, ar kada atsiras pasišventėlis, norintis tam pasiaukoti... Nuo 1957 m. rašė ir kitokį dienoraštį – vokiečių kalba, pieštuku mažose užrašų knygutėse trumpai pasižymėdavo svarbesnius dienos įvykius.
1954 m. parodoje pamatyta kiniška juodai balta šilkinė miniatiūra Lidijai į atmintį įsirėžė visam gyvenimui. Ir nuvedė savitu, unikaliu kūrybiniu keliu. Grožėdamasi kitų kūriniais, Lidija menu laikė tik tai, ko pati nesugebėtų sukurti, pasiekti.
Pasak Tomo Sakalausko, Meškaitytė mažybėmis siekė negalimo – to, ko kitur nerasi, prie ko kitam sunku priartėti. Savo gabumų nelaikė talentu – sakė, kad jos menas gimsta iš meilės gamtai. Pas ją apsilankiusi ir apsidairiusi dailininkė B. Jacevičiūtė nusistebėjo: „Ką čia tapyti?“.
Tuo tarpu Lidijai gamtoje nebuvo negražių dalykų – net iškylautojų paliktas šiukšlynas jos miniatiūroje nušvinta. Nutapė net miške pakartą šunelį... Jos peizažams nereikėjo platumų: užteko grumstelio su bruknės stiebeliu, samanos (miniatiūroje atrodančioje kaip didelis medis), uogų ar žiedų kekelės...
Sunku suvokti, kiek reikia kantrybės ir laiko, kad iš mažyčių taškelių sudėliotas soros grūdo dydžio dobilų galveles suguldytum į lauką... Piešimas Lidijai buvo Gyvenimas. Saldus ir alinantis. Skaudantis ir tekantis. Lidija niekam savo darbų neparduodavo. Jeigu pardavinėtų, iš menininkės virstų amatininke... Paklausta, kodėl nepiešia didelių paveikslų, Lidija atsakydavo, kad tada reikėtų daug brangių dažų, popieriaus, kad neturėtų kur jų dėti...
Peizažai poetiški, romantiški, šviesūs, spalvingi. Niekada nepasikartojantis dangus. Nutapyti nepaprastai kruopščiai, juvelyriškai. Piešė gėles, smulkius gamtos objektus, lyjant – natiurmortus. Realistinėse miniatiūrose ji ne tik pakartodavo natūrą, bet ir sugebėdavo išreikšti motyvo nuotaiką, charakterį. Sustojus, nutilus ir įsižiūrėjus, mažas lapelis (2x3,5 cm) atsiveria didele erdve. Yra darbų, priskiriamų fantazijos padiktuotiems, bet iš tiesų tai tik iš labai arti pamatyti miniatiūriniai miško augalėliai, kankorėžiai, rasos lašeliai.
Lidija tapydavo vienumoje, dažniausiai gamtoje, nebaigtų darbų niekam nerodydavo. Daugiausia piešdavo vasarą, kai rankoms nešalta. Miniatiūras brūkšniuodavo, taškuodavo akvarele, beveik sausu plonyčiu voverės plaukų ar blakstienų teptuku (kartais tik vienu plaukeliu); joms gimti nepakakdavo mėnesio.
Vieno vatmano lapo dailininkei užtekdavo vos ne visam gyvenimui, dažų giminės atsiųsdavo iš Vokietijos, o teptukų trūkdavo – juk neprofesionalams profesionalių priemonių niekas neparduodavo, o kol vieną paveikslėlį sutaškuoji, teptukas ir sudyla...
Savita tapymo maniera leido pavaizduoti smulkiausias detales, o jas sujungus į visumą, pasiekti didelės erdvės įspūdį. Talentinga menininkė nepaprastai kruopščiu, atkakliu savo darbu pasiekė profesionalumo aukštumų. Brandžiausi Lidijos kūriniai gimė po 1970 metų.
1952 m. pirmą kartą Lidijos nutapytas miniatiūrinis peizažas eksponuotas rajoninėje parodoje. 1957 m. darbai pirmą kartą pateko į respublikinę liaudies meno parodą Vilniuje ir sulaukė nemažo dėmesio. Tais pačiais metais, Tarptautinio jaunimo festivalio metu, personalinė paroda eksponuota Maskvoje.
Dailininkė paveikslus į parodas duodavo nelengvai, ypač po to, kai iš Liaudies ūkio pasiekimų parodos Maskvoje apie 60 paveikslų grąžinti nublukę... Tačiau nuo septinto dešimtmečio pradžios ji dalyvaudavo visose rajoninėse ir respublikinėse liaudies meno parodose. Kūriniai pabuvojo ne tik Rusijoje, bet ir Anglijoje, Lenkijoje, Norvegijoje. 1966 m. įstojo į Liaudies meno draugiją.
Liko beveik 765 jos darbai, iš kurių svarbesni 405 (iš jų 30 piešinių pieštuku ir 375 akvarelės). Ankstyviausias iš jų 1944 m. gruodžio 27 d. sukurtas „Kambarys Vangriteno dvare“. Paskutinis, 1988 m., Lidijos nutapytas darbas – mamos portretas.
Lidijos Meškaitytės miniatiūros priskiriamos Lietuvos dailės aukso fondui, yra unikalus lietuvių tautodailės palikimas, neturintis analogų pasaulyje.
Lidija Meškaitytė mirė 1993 m. liepos 31 d. Jurbarko ligoninėje. Palaidota šalia tėvų, senosiose Smalininkų evangelikų liuteronų kapinėse. Savo darbus paliko valstybei, su įpareigojimu Antšvenčiuose įkurti muziejų.
Kūrybinis palikimas yra Lietuvos dailės muziejuje, nuo 2007 m. iki uždarant (2019 m.), buvo eksponuojamas Miniatiūrų muziejuje Juodkrantėje, o dabar randasi Klaipėdoje, Prano Domšaičio paveikslų galerijoje. Muziejus yra parengęs ir kilnojamąją dailininkės miniatiūrų faksimilių parodą. Nuo 1996 m. Jurbarke, skulptoriaus Vinco Grybo muziejuje, veikia nuolatinė faksimilių paroda. 2022 m. vasarą originalios miniatiūros buvo eksponuojamos Jurbarko krašto muziejuje.
Dailininkei gyvai esant, išleisti trys atvirukų komplektai su jos piešiniais. 2004 m. Lietuvos dailės muziejus išleido knygą apie jos gyvenimą ir kūrybą „Lida Meškaitytė“, o 2018 m. – trikalbį darbų albumą.
Meniška eigulio Andriaus Čeponio sukurta rodyklė veda į du šimtus metų skaičiuojančią sodybą, daug kartų Lidijos tapytą visais keturiais metų laikais, su žmonėmis ir be jų, iš lauko ir vidaus, saugančią autentišką dailininkės buitį.
Namuose kiekvienas daiktelis tebėra ten, kur jį paliko šeimininkė. 2012 m. lietuvninkų Meškaičių XIX amžiaus sodyba paskelbta kultūros paveldo objektu, bet tai neapsaugo nuo laiko poveikio ir kasmet ji atrodo vis liūdniau, nors ir prižiūrima paveldėtojos Onos Burneikienės. Neišpildytas Meškaitytės noras čia įkurti muziejų.
Lidijos Meškaitytės vardu pavadinta Smalininkų pagrindinė mokykla, yra jos vardo gatvė. 2017 ir 2022-ieji metai Jurbarko rajone skelbti Lidijos Meškaitytės metais, jiems sukurtas logotipas. Smalininkuose jos vardu pavadintas skverelis, 2017 m. jame pastatyta simbolinė „Lidijos kėdutė“ (skulptorius Rigimantas Stanaitis).
Dailininkė iš tiesų turėjo tokią kėdutę, ant kurios sėdėdama, pabrukusi kojas, šalia pasidėjusi dažų dėžutę, piešdavo gamtoje, taip pat ir čia. Prie skvero esančio namo sieną nuo 2021 m. puošia išdidinta Meškaitytės miniatiūra „Viržiai“ (kūrybinė studija „Gyva grafika“, menininkai Ž. Amelynas ir M. Skurpskis). Dar viena miniatiūra „Takas namo“, puikuojasi ant daugiabučio namo sienos Kaune, Vilijampolėje (Sąjungos a. 14, dailininkas Timotiejus Norvila-Morfai).
Tai vienintelis Lietuvoje kūrinys, tapytas roboto. Remiantis amžininkų atsiminimais, Smalininkų „Ąžuolynės“ teatras pastatė spektaklį „Lidija“ (autorė ir režisierė D. Samienė).
Panemune – nuo Seredžiaus iki Lumpėnų (Pagėgių raj.) – keliavo L. Meškaitytės darbų lauko paroda „Rojaus keliu su Lidija Meškaityte“. Šalia Jurbarko bibliotekos esančiame Žydų sode atidengtas tautodailininko Juozo Videikos vardinis Lidijai skirtas suolelis. Simboliška, kad ant jo, po dešine ranka atsirado įdubimas su vandens balute, kuri tiktų teptukui nuplauti... 2022 metais vyko dailininkei skirti dailės plenerai, parodos, paskaitos, pėsčiųjų žygiai, ekskursijos ir kiti renginiai, publikuota daug straipsnių.
Dailininkės valia, Jurbarko savivaldybė nuo 1996 m. kas trejus metus liaudies tapytojams už geriausius darbus Mažosios Lietuvos tema teikdavo jos vardo premiją. Pernai pakeisti jos nuostatai – premija bus teikiama kas penkerius metus, o konkurse dalyvauti gali ne tik Lietuvos, bet ir užsienio dailininkai. 2022 metų konkursui po tris darbus pateikė 32 menininkai. Nugalėtoju tapo dailininkas mėgėjas Svenas Kavaliauskas, kilęs iš Smalininkų.
