Kasmet prieš Vėlines ir Visų šventųjų dieną važiuojame aplankyti savo artimųjų, iškeliavusių Anapilin. Jų kapus puošiame gėlėmis, žvakelėmis.
Neretai po žvakelę uždegame ir ant nepažįstamų žmonių kapų – galbūt tų, kurių niekas neatėjo aplankyti, ar tų, kuriais ilgus metus žavėjomės scenoje, televizijoje, knygose.
Pagerbti mirusiuosius visų mūsų pareiga. Tačiau nuvažiavus į kapines, ypač po Vėlinių, apima didelis liūdesys. Kasmet per Vėlines palaidojame tiek daug šiukšlių...
Prie kiekvienų kapinių būna tonos plastiko – tūkstančiai plastmasinių indelių nuo sudegusių žvakių, parafino atliekos, plastmasiniai krepšeliai ir vazonėliai, į kempines susmaigstytos plastmasinės gėlės...
Visas plastikas keliaus į sąvartyną ir po žemėmis dūlės dar 500 metų. Taip, plastikui suirti reikia būtent tiek laiko... Norisi verkti matant tas krūvas plastiko šiukšlių.
Kaip tai paaiškinti žmonėms, kuriems rūpi, kaip gyvens jų anūkai, proanūkiai ir kitos ateities kartos? Ar tikrai lankant kapus būtinai reikia pirkti ir plastikos gabalą? Galbūt pakaktų gyvos gėlės žiedo?
Manau, kad mūsų meilės ir pagarbos nereikia matuoti žvakidžių ir plastmasinių žiedų skaičiumi. Pagerbti galima savo apsilankymu, malda.
Galų gale, galime sukurti nuostabią puokštę ar vainiką iš eglišakių, rudeninių lapų, uogų, kankorėžių. Reikia tik noro, laiko ir fantazijos.
Jei vis dėlto norite už mirusiuosius uždegti žvakelę, tai bent jau rinkitės žvakę ne iš parafino. Ir ne plastikinę žvakidę, bet stiklinę, daug metų tarnaujančią.
O jei jau nutiko taip, kad prisipirkote plastikinių žvakidžių, tai bent jau po Vėlinių netingėkite nupuošti kapavietės, išvalyti plastiko pakuočių nuo parafino likučių, išrūšiuoti ir priduoti į plastiko atliekas.
