Nuvežu vyro automobilį į servisą, išjungiu variklį. Serviso prieigose tamsu kaip apniukusią naktį tankiam eglyne.
Meistras paprašo atidaryt kapotą, ne iš karto randu svirtelę, o serviso darbuotojas jau bežvengdamas klausia, ar ir savo automobilio kapoto nemoku pakelt. Puiku.
Bet dar geriau, kai dviese išvykus pailsėt pajūrin nuomojamo butuko savininkas, iki tol abiems aprodydamas namus, pabrėžtinai prie elektros saugiklio pakviečia tik vyrą, kad jam parodytų, kur kas esant reikalui yra išjungiama, nors visos zonos yra aiškiai sužymėtos aiškia lietuvių kalba.
Nu nes moteris toliau virtuvės slenksčio, už kurio yra tie saugikliai, taip kai kurių sąmonėje ir nežengė. Liūdna.
Viena pažįstama dalijosi panašių istorijų rinkiniu: ji gyvena toliau nuo Vilniaus, dažnai bendrauja su įvairių servisų darbuotojais, kurie ne tik pavadina „teta“ ar pasiūlo vežti sąskaitą už remontą „tam, kuris duoda pinigus“ ar po automobilio technikinės apžiūros palydi komentaru „tu gal vyrą susirask“...
Laimei, bent man palyginti dar retai su tokiais meistriukais susidurti tenka – nežinau, ar užtektų kantrybės būti maloniai ir atsakyti juokeliu.
