Tik ne visada maudynės teikia džiaugsmą ir malonumą. Kartais – atvirkščiai, sukelia pyktį ir pasibaisėjimą. Apie ką aš čia?
Su draugėmis prie vienos poilsiavietės atvažiavom, pasitiesėm pleduką, išsitraukėm knygas, užkandukus, galvojam, „pačilinsim“ prie ežeriuko.
Netoli kelios šeimynos su vaikais buvo įsikūrusios. Nuėjom prie vandens pūsti pripučiamo čiužinio, o ten koks metukų pyplys, mamos dar prilaikomas, vandenyje sisioja...
Atsiprašau, bet į vandenį jau bristi nebesinorėjo.
Dar geriau, netoliese kokių 4–5 metų berniukas, irgi be jokių maudymosi kelnaičių, įbridęs iki kelių, leidžia čiurkšlę taikydamasis ant netoli stovinčio brolio (ar tai draugo). Situaciją stebintys tėvai juokiasi, visiems čia labai smagu.
Nesakau, metukų ar pusantrų vaikutis dar nesupranta, kad šlapintis ežere negalima. Bet juk supranta jo suaugusi mama! Mažiukams būtina užmauti pampersą! O tai kas būtų, jei dar ir rimto reikalo vandenyje vaikas užsinorėtų? Plūduriuotume visi kartu tarp š...?
Jau nekalbu, kad didesniems vaikams tai apskritai turbūt net nereikia aiškinti, kad sisioti į vandenį, kuriame maudosi kiti, yra nehigieniška, NETOLERUOTINA! Plius, vaikams (ypač tokiems dideliems, kaip 5-mečiai) nuogiems lakstyti taip pat, man atrodo, yra nepriimtina.
Ar čia normalu kitiems, kad vaikai atlieka gamtinius reikalus ten, kur kiti maudosi? Su draugėmis po tokio vaizdelio nebenorėjom ir į vandenį lipti – susirinkom daiktus ir bėgom iš ten, nes nuo tokių vaizdų purtyt pradėjo. Noro maudytis tarp šlapimo balučių visai nesinorėjo.
Tikrai, sakykit, kodėl nėra pas mus kultūros. Net jei ir yra lauko tualetai, žmonės į juos neina, vaikų nemoko jais naudotis.
