Dirbo ir buhaltere
„Esu kilusi iš mažo Lietuvos miestelio. Baigiau siuvimą-konstravimą ir verslo vadybą. Turėjau nuostabius dėstytojus, kurių didžiausias tikslas, kad jų studentai atsiskleistų, ir atrastų save. Ir visi jie (o jų buvo net keli!) man linkėjo apsispręsti ir iš galybės pomėgių pasirinkti vieną.
Paradoksas, kad sugebėjau surasti sritį, kuri apimtų visus mano gebėjimus vienu metu, taigi, man neteko rinktis vieno.
Iki tol dirbau įvairius darbus – nuo šilkografo mašinos operatorės spaustuvėje iki buhalterės. Visi mano darbai man suteikė patirties, kuri man pasitarnavo dabartiniame darbe.
Įkvėpė geležinkelių maketas
Turbūt daugelis yra matę geležinkelio maketą Vilniaus geležinkelio stotyje. Kai buvau maža ir mes kur nors važiuodavome, labai mėgdavau apžiūrinėti mažus namukus, traukinio bėgius.
Mano mėgstamiausia vaikystės knyga buvo apie mažą berniuką, kuriam atrodė, kad laive-butelyje yra mažų žmogeliukų – jūreivių, ir jis vis mėgino juos prisivilioti padėdamas saldainį ir tykodamas per naktį.
Deja, bet dauguma žaislų, su kuriais man teko žaisti vaikystėje, nebuvo labai detalūs arba atrodė nenatūraliai.
„Mattel“ gamina tikrai gerus lėlių baldus, bet dauguma jų yra plastmasiniai ir rožinės spalvos. Verslo prasme tai yra puikus sprendimas, nes pigesni gamybos kaštai atitinka paklausą. Juk dauguma mano amžiaus mergaičių norėjo būti princesėmis.
Tikriausiai tik dabar viskas keičiasi į madą atėjus pastelinėms spalvoms, skandinaviškam stiliui ir moterų nepriklausomybės pažangai.
Reikėtų paminėti ir pragyvenimo lygį, kai žmonės turi pinigų ne tik būtinosioms išlaidoms, bet ir hobiui, kuris jau nebeatrodo kaip pinigų švaistymas. Šitaip kažkas pradeda kolekcionuoti lėles, kurių galbūt negalėjo turėti vaikystėje, o kažkas kuria dioramas.
Dioramos – tai nedidelė erdvė, lėlių kambarys, kurį galima pastatyti ant lentynos kaip interjero detalę. Diorama gali būti virtuvės, kavinės, miegamojo, arba miško lopinėlis, pasakų būtybių namai.
Kurti paskatino šeima
Kurti dioramas yra mano hobis, kurį aš paverčiau darbu. Turiu internetinių parduotuvių tinklą. Daugiau darbų galima apžiūrėti https://lenasminiland.com/. Prekiauju ne tik savo gaminiais, didėjant paklausai buvo priimtas sprendimas plėstis, todėl šiuo metu prekiauju ir kitų autorių kūriniais, o pirmenybę teikiu Lietuvos kūrėjams.
Rankdarbius mėgau nuo pat vaikystės. Turėjau dėdę dailininką, kuris mane mokė tapybos pagrindų, močiutė buvo profesionali siuvėja, o mama mezgė. Buvo giminėje ir poetų, batsiuvių, dailidžių. Dar brolis muzikavo…
Tokioje gausoje turbūt kitaip ir negalėjo susiklostyti, nors mama šiaip buvo prieš mano menines saviraiškas, ir norėjo, kad pasirinkčiau kokią nors rimtą profesiją.
Esu išbandžiusi labai daug amatų ir menų – nuo vilnos vėlimo, iki pynimo iš popieriaus, ir modulinio origami.
Mano vyras, matydamas mano polinkius, pasiūlė atsiduoti kūrybai ir labai palaikė, kai iš pradžių nesisekė. Jo palaikymas ir buvo didžiausias. Tiesa, kurti yra gera taip pat ir dėl vaikų. Jie grįžę iš mokyklos labai mėgsta apžiūrėti ant mano darbo stalo džiūstantį naują kūrinį, bando atspėti, kas tai bus, arba kaip veikia.
Pasitarnauja gamybos likučiai
Kuriant dioramas naudoju skirtingas medžiagas, bet prioritetas yra natūralios, antrinio panaudojimo žaliavos. Kadangi gaminiai yra maži, dažnai naudoju kitų mažojo verslo atstovų gamybos likučius. Perku odos, medžiagų atraižas iš Lietuvos drabužių ar baldų gamintojų.
Labai įdomi ir dažnai neįvertinta žaliava yra popierius. Papje-maše technikos pagalba galima sukurti labai įvairių formų kūrinius, kurie gali būti labai tvirti ir ilgaamžiai.
Plečiantis gamybai, teko mokytis braižyti maketus kompiuteryje, pagal juos vėliau gaminamos medžio ir faneros detalės.
Užtrunka ir kelis mėnesius
Dioramos pagaminimo laikas labai priklauso nuo pačio gaminio. Pavyzdžiui, gaminant baldą iš faneros, užtrunki tik patį pirmą kartą, kol projektuoji modelį, jį braižai, o po to testuoji ir taisai klaidas, jei tokių yra. Vėliau pagal jau patvirtintą maketą galima pagaminti spintelę, stalą arba kėdę vos per porą valandų.
Tačiau yra ir sudėtingesnių, vienetinių gaminių, kaip kad dioramos, kurioms baldus dažnai gaminu kiekvieną detalę išpjaudama rankomis. Šiuo metu dirbu prie „knygų kampo“. Tai toks knygos dydžio stačiakampis, kuris naudojamas pastatyti ant knygų lentynos tarp knygų, ir jo viduje yra mažas realistiškas pasaulis.
Aš tokį knygų kampą gaminu pirmą kartą. Jame bus gatvė su grindiniu, namų sienos, knygų parduotuvė, kavinė, fontanas, balkonai ir gatvės žibintai. Namų sienas darau klijuodama mikro plytas ant pagrindo, o kiekviena stogo čerpė yra išpjaunama rankomis.
Šiuo metu turiu pabaigusi vieną sieną su knygų parduotuve ir vieną su kavine, o pradėjau darbą maždaug prieš 3 mėnesius. Žinoma, labiausiai užtrunku dėl to, kad prioritetas yra pirkėjų užsakymai. Tai tikriausiai toks kertinis aspektas, kuris skiria darbą nuo hobio. Negali pasakyti pirkėjui: „Palauk savo kėdės porą mėnesių, man dabar įkvėpimas gaminti kažką kitą.“
Čia jau galima kalbėti apie aptarnavimo taisykles, juk be pirkėjų pardavėjas negalėtų daryti to, ką daro. Todėl kiekvieną pirkėją reikia gerbti. Taip ir atsiranda verslo etikos sąvoka „pirkėjas visada teisus“, ir panašūs dalykai.
Sunkiausia kuriant – pradėti
Šioje meniškoje veikloje tikriausiai sunkiausia yra pati pradžia. Nors taip galima pasakyti apie bet kokią veiklą. Kol kažko nemoki, dar negali nuspėti, kiek resursų tau reikės tam, kad išmoktum. Bet yra internetas ir gali labai greitai save palyginti su jau įgudusiais profesionalais… Žinoma, savo nenaudai. Čia labiau apie kūrybą, bet su darbu yra panašiai.
Daug paprasčiau yra įsidarbinti kažkur pagal sutartį, iš karto gauti reikiamą informaciją ir ribotą kiekį atsakomybės. Na, ir, žinoma, algą po pačio pirmo mėnesio.
O sau dirbantiems kūrybininkams „freelansinti“ yra sudėtingiau. Nėra instrukcijų, niekas nepasakys tau, ar darai teisingai, ar klysti. Ir, žinoma, esi visiškai vienas, pats už viską atsakingas.
Man vis kyla tokia mintis, kad nuosavą veiklą galėčiau palyginti su važiavimu sunkvežimiu dideliu greičiu. Nemoki vairuoti, nežinai, ar geru keliu važiuoji, spręsti reikia žaibiškai, o iš galo tave dar ir spaudžia krovinys…
Čia dar galima pridėti mitus, kurie yra labai gajus mūsų visuomenėje ir mus veikia. Iš vienos pusės girdi: „Iš meno neuždirbsi“, „Jei nesi profesionalas, tai neverta net bandyti“. Iš kitos pusės: „Verslininkai turi daug pinigų“.
Tada imi save lyginti su tais metaforiniais profesionalais vienoje svarstyklių pusėje ir su uždirbančiais verslininkais kitoje… Ir atsiduri kažkur užribyje, nes iki vienų nepasieki, nes esi per daug orientuotas į verslo kūrimą, o iki kitų nepasieki, nes esi per daug linkęs į meno kūrimą. „Freelanseris“ yra labiau viskas viename ir nė vienas iš jų vienu metu“, - pasakojo J. Odilova.
