Dienos ilgės iki Rasos šventės ir išliks ilgesnės už naktį visą pusmetį iki pat Rudens Lygiadienio. Lietuviai per tūkstančius metų savo gyvenimą derino su gamtos, Saulės ir Mėnulio ritmais – tai davė sėkmę ir laimę. Diena užpildoma skalsiais darbais, naktis – pilnatvišku poilsiu.
Gyvenimas sustyguotas savaitiniais ritmais, galima sakyti, mėnuliniais ritmais, nes septynios dienos yra mėnulio fazės ilgis, o mėnuo yra Mėnulio pasikeitimų ratas. Kas trys mėnesiai įvyksta didieji Saulės metiniai lūžiai: Kalėdos, Pavasario Lygiadienis, Rasos šventė ir Rudens lygiadienis.
Į tarpus įsiterpia dar keturios šventės – ir mes turime aštuonių didžiųjų lietuviškų švenčių ratą, kurios vyksta kas pusantro mėnesio – geriausiu ritmu, kaip nustatė šiuolaikiniai psichologai. Šis ritmas būtinas, kad savaitinės šventės netaptų rutina, didesnės šventės suteikia didesnes jėgas ir stipresnius bendruomenės ryšius.
Velykos išsiskiria iš visų metų švenčių rato. Tik per šią šventę įvyksta ypatingas Saulės ir Mėnulio susitikimas. Pagal mitinę lietuvių pasaulėžiūrą, Pavasario Lygiadienį Saulė, įveikusi naktį, parodo savo brandumą. Tuomet ji sulaukia Mėnulio pilnatvės, ir pirmąjį po Lygiadienio pilnaties sekmadienį švenčiame didžiųjų dangaus šviesulių vestuves! Tai kiekvieno iš mūsų didysis įkvėpimas gyventi pilnatvišką ir gyvybingą gyvenimą!
Pats didžiausias įprasminantis proveržis žmogaus gyvenime yra vestuvės. Jos atveria kelią amžinam gyvenimui – žmogus įsiamžina savo vaikuose, toliau anūkuose, proanūkiuose. Taip gyvuoja giminė, tauta ir visa žmonija! Tai pati prasmingiausia kūryba ir didžiausia laimė!
Yra tūkstančiai lietuvių liaudies dainų, kuriose dainuojama apie Saulę motulę ir Mėnuo tėvelį. Pirmasis lietuvių dainų rinkėjas Liudvikas Rėza užrašė dainą „Mėnuo Saulužę vedė pirmą pavasarėlį“, t.y. pirmą pilnaties sekmadienį po Pavasario Lygiadienio, per Velykas. Mes Saulės ir Mėnulio vaikai! Puikus įkvėpimas laimingam gyvenimui!
Nė vienos Velykos neapsieina be margučių. Kiaušinis yra gyvybės ženklas, todėl būtina jį per šias šventes valgyti – įsileisti į save gyvybę. Nuo neatmenamų laikų pagrindinis jų raštas žymi Saulės ir Mėnulio vestuves: dažniausiai ant to pačio margučio būna abiejų dangiškos šeimos – Saulės ir Mėnulio – ženklai. Margutį ridinėjame Žeme, suteikdami jai gyvybės, patys išsijudiname su margučio riedėjimu. Pradaužus margutį, išleidžiame Pavasarį.
Pavasario Lygiadienį paprastai švenčiame su bendruomene ant kalnų ir piliakalnių, gamtoje. Dainuojame, ratuojame, šokame ir supamės. Užkuriame šventinę ugnį, pradedame švenčių lauke pusmetį. Raudonu vilnoniu siūlu surišame kadagio ir „kačiukų“ verbą, ženklinančią žiemos ir vasaros pusmečių susidūrimą.
Velykos yra tos pačios Pavasario pradžios tęsinys šeimoje. Su verba žadiname namiškius, linkėdami jiems sveikatos. Bendruomenines tautos vertybes įtvirtiname švęsdami šeimoje. Tarp Lygiadienio ir Velykų jaunuoliai – lalautojai – lanko merginas ir joms po langais dainuoja lietuviškas „serenadas“ – meilės dainas, minėdami lietuvių deivių promočiučių Lelos ir Lados vardus.
Svarbus ir ypatingas gaivinantis pavasarinis gėrimas – sula, dar kartą sujungiantis mus su gamta ir Žeme. Lietuvių pavasarinėse dainose jis mielai vadinamas žaliuoju vyneliu. Tai programa gyvenimui – gerti tik nealkoholinį gėrimą per visas šventes. Velykos turi tą pačią šaknį kaip ir Vėlinės. Abi šios šventės yra tarsi metų veidrodinės, švenčiamos po lygiadienių. Lietuviškose šventėse, ypač per vestuves, per naujo gyvenimo kūrimą, minime mums gyvybę nešusių protėvių vėles. Taigi, protėviai būtinai minimi ir per Velykas, nes mes esame jų atspindžiai.
Labai prasmingai ir įkvepiančiai susijungia ir vienas kitą sužadina pasikartojantys gyvybiniai žmogaus gyvenimo, metiniai ir paros ratai. Jei sąlyginai juos sutapatinsime, tai gausime ypatingą vaizdą. Astronominiai Naujieji Metai prasideda per Žiemos Saulėgrįžą, Kalėdas. Sutapatiname šį tašką su žmogaus gimimu ir paros pradžia 0 val.
Pasisukus ketvirtadaliui metų rato, švenčiame Velykas. Praėjus ketvirtadaliui paros šeštą valandą ryto yra pats geriausias metas sėkmingos dienos pradžiai, keliamės, mankštinamės, prausiamės, užduodam nuotaiką visai dienai.
Velykų rytą išlikęs lietuvių paprotys, tekant Saulei, išsimaudyti upelyje, tekančiame iš Rytų. Saulė tuomet teka apie 6 valandą – puiki nuoroda, kada keltis ir ką veikti, jei nori sėkmingo ir laimingo gyvenimo! Mūsų gyvenimo pirmo ketvirčio pabaiga sąlyginai žymi būtent mūsų svarbiausią gyvenimo įvykį – mūsų vestuves ir mūsų vaikų gimimą! Jei nori darnaus gyvenimo, viskas puikiai atitinka ir duoda tau nuorodas. Galima pasukti šiuos tris ratus toliau.
Dar po vieno ketvirčio: metų vidurvasaris, Rasos šventė, pats didžiausias gamtos pakilimas, žolynų kupėjimas; 12 val. pats paros vidurdienis, padaryta pusė dienos darbų; gyvenime – mūsų vaikų vestuvės ir anūkų gimimas – pusė gyvenimo tikslų įvykdyta.
Prasukus trečią ketvirtį – Rudens lygiadienis – derliaus nuėmimo pabaigtuvės, auksinis ruduo, metai jau davė savo pagrindines gėrybes; paroje 18 val. padaryti visi pagrindiniai dienos darbai, metas poilsiui; gyvenime – anūkų vestuvės ir proanūkių gimimas – pagrindiniai gyvenimo darbai atlikti, galima ilsėtis. Dalintis patirtimi ir išmintimi.
Pasisukus dar vienam ratų aštuntadaliui: Vėlinės – paminime ir pagerbiame visus šventuosius mūsų protėvius, kurių dėka mes toliau sukame giminės ratus, medžiai numetė lapus, gamta apmiršta, ilsisi; paroje 21 valanda – geriausias metas eiti miegoti; gyvenime – įsukome savo, vaikų, anūkų ir proanūkių gyvenimo ratus, nuveikėme daug didžių darbų savo šeimai ir tautai, nugyvenome prasmingą ir laimingą gyvenimą, ramiai iškeliaujame į Dausas, žinodami, kad mūsų ainiai ir toliau suks lietuviškos laimės gyvenimo ratus, tauta ir Žemė gyvuos! Visi šie ratai daro įtaką vieni kitiems. Pasirūpinus vienais ratais, gerės ir kiti.
Metinių švenčių ratas išsiskiria tuo, kad sujungia mus su tauta, bendruomene, šeima ir mes galime daryti platesnę įtaką, gauti ir didesnį palaikymą, programuojame sėkmingą gyvenimą. Kartu visuomet viskas būna daug stipriau.
Taigi, turime puikią lietuvišką gyvastingumo įžiebimo Velykų šventę, kurios vertybės suprantamos ir priimtinos visiems, nes ant jų laikosi pasaulis. Nuostabu, kad net nesąmoningai mūsų tauta išlaikė mūsų papročius – tai rodo ypatingą gyvybingumą. Lietuviškos šventės turi stiprų atgaivos, bendruomenės ir šeimos vertybių, susiderinimo, jėgų įkvėpimo galią, tereikia ja tinkamai pasinaudoti. Sąmoningai švenčiant, Velykos programuoja sėkmingą mūsų šeimos kūrimą, gerą dienos, pavasario, o taip pat visų naujų reikalų ir sumanymų pradžią.
Pavasario Lygiadienis ir Velykos suteikia mums ir lietuvišką gyvastingumo ženklą. Lietuviai nuo seniausių laikų virš savo namų stogo galų tvirtina dviejų žirgelių – lėkio ženklą. Tai Pavasario Lygiadienio, pusiausvyros, darnos, gyvastingumo ženklas, žirgų, vežančių dangiškąją porą Saulę ir Mėnulį ženklas.
Jį nesunku parodyti ir dviem savo rankomis arba sveikinantis sukryžiavus dešines rankas. Per alkūnes sulenktas rankas per dilbius sukryžiuojame sau ant krūtinės, išlaikydami tiesius riešus, palenkiame 90 laipsnių kampu delnų visus pirštus, išskyrus nykštį. Atsisukę į žmogų ar tautą palinkime: Gyvuokime! Tinka visais atvejais sveikinantis, per šventes ir visada, kai reikia sužadinti gyvasčiai save ar tautą. Šį ženklą naudojo ir didis tautos žadintojas Vydūnas.
Gyvastingumo visuomet reikėjo, trūksta ir labai reikės. Velykos – Saulės ir Mėnulio vestuvės – tam gali smarkiai prisidėti, nes mes ir dangiškos poros vaikai, turime globą ir paramą dieną ir naktį!
Gyvuokime!
