Kasydavosi pakaušį ir klausdavo, kur ji yra. Kai paaiškindavau, tai daugelis tuoj atsakydavo: „A, tai Sovietų sąjunga“. Tekdavo kantriai aiškinti, kad mes laisva, nepriklausoma valstybė, išsivadavusi iš okupacijos. Turiu pasakyti, ne visi suprasdavo, bet pagarbiai palinkčiodavo galvą ir palinkėdavo sėkmės.
Kartą teko stovėti prie įmonės ir laukti krovinio per savaitgalį. Kaimelis buvo nedidelis, įmonė už poros kilometrų laukuose, nežinojau, ar yra arti kokia parduotuvė, bet maisto dar turėjau. Tada buvo dar tik kelio pradžia į Vakarus, ne viskas vyko sklandžiai, kartais krovinio tekdavo palaukti ir savaitę.
Penktadienį vakare priėjo solidaus amžiaus miestelio gyventojas. Pasidomėjo, kas iš kur, kodėl stoviu. Žmogus niekur neskubėjo. Truputį mokėjau vokiečių, anglų kalbą, kur trūko žodžių, rankomis, pirštais, papasakojau smulkiau apie Lietuvą, jos istoriją, ir kelią į Nepriklausomybę.
Turiu pasakyti, kantrus buvo klausytojas. Abejoju, ar viską suprato, bet jau tą patį vakarą, po poros valandų atvežė gražų pintą krepšį, kuriame vokišku tvarkingumu, pedantiškumu buvo sudėta soti vakarienė.
„Jei aš pirmadienį ryte neateisiu, krepšį palik įmonės ofise“, – tarė ir nuėjo.
Kaime greitai pasklido žinia, kad prie įmonės stovi Lietuvis. Per savaitgalį atvažiavo trys, gal keturi (tiksliai nepamenu, nes buvo seniai – 1993 metais) vietiniai ir atvežė maisto, o vienas ir neblogų rūbų.
Iki šių dienų pamenu paprastą žmogiškumą.
Šį savaitgalį stovėjau Belgijoje. Aikštelė rami, pramoniname rajone, yra tualetai, už kelių kilometrų parduotuvė – gyvenk ir džiaukis ramybe. Oras buvo tikrai nuostabus, pavasariškas, išėjau pasivaikščioti. Už kelių kilometrų kitoje aikštelėje pamačiau stovinčius du Ukrainos sunkvežimius. Priėjau, pasisakiau, kas esu ir pakalbinau. Vienos kartos žmonės bendrą kalbą randa ir išsivysto ilgas mandagus supratingas pokalbis. Abu kolegos iš vakarų Ukrainos.
Iš Ukrainos išvažiavo prieš devynias dienas, šalia esančioje gamykloje išsikrovė, o ketvirtadienį ryte turėjo važiuoti krauti į kitą vietą. Ketvirtadienio rytą paskambino vadovas ir pasakė, kad pakrovimas atšaukiamas – prasidėjo karas. Ramybės, stiprybės, stovėkite kol kas ten, kur stovite.
Sunku apsakyti žmonių jausmus, kai namuose paliktos šeimos, o internetas pilnas vienas už kitą baisesnių pranešimų, informacijos. Visas siaubas persiduoda ir net čia, Europoje.
Gavom informaciją iš kolegų, kad vienoje Europos aikštelėje baltarusių mašinoms naktį padangas subadė. Baisu. Tuoj pradės vairuotojai trasoje vieni kitus gaudyti, mušti, badyti padangas ar kitaip kenti. Na, kuo kalti tie parasti vairuotojai.
Kaip senas vairuotojas noriu kreiptis į visus kolegas. Trasa ne ta vieta, kurioje reikia lieti pyktį ar skatinti tautinę neapykantą. Ne vairuotojai pradeda karus ir ne vairuotojai griauna miestus, žudo žmones. Pagalvokite, kas bus, kai aikštelėse vieni kitiems pradės pjaustyti padangas, daužyti langus. Bent jau mes, trasų karaliai, nepasiduokime ir netoleruokime smurto vien dėl tautybės ar mašinų registracijos. Siekiama sukelti chaosą ne tik fronto linijoje, bet ir trasoje. Nepasiduokime provokacijoms, nes nežinai, kada ir kur gali pats tapti nepagrįsto pykčio auka.
Darosi baugu nakvoti aikštelėse. Nors imk viską, mesk ir važiuok namo. Šefas skambina, ramina, sako, viską daro, kad kuo greičiau grąžintų į tėvynę.
Gerai, kad ramina, bet kokia gali būti ramybė, kai pas vieną iš jų net 16 anūkų namuose ir šiomis dienomis turi dar vienas išvysti pasaulį. (Leido paviešinti šeimos nuotrauką). Sako, sėdžiu kaip ant adatų. Išvažiavau į reisą, kaip visada, atrodė, kad viskas aprimę, politikai aukščiausiame lygyje sprendžia problemas, o čia – prasidėjo karas.
Priminė filmuose matytus vaizdus, kai praeitame amžiuje, ankstų rytą, vietoje ramios muzikos per radijo imtuvą žmonės išgirdo siaubą keliančius žodžius: „Šiandieną, be perspėjimo, klastingai mūsų tėvynę užpuolė priešas“.
Gal tai viską lengviau priimti, suprasti, pergyventi, kai esi namuose su šeima, o ką reikia jausti, kai randiesi už tūkstančio kilometrų. Kai negali apkabinti, priglausti ir apginti savo vaikų, anūkų.
Labai nuoširdžiai pakalbėjome, išsipasakojome ir išsiskyrėme. Grįžęs į mašiną prisiminiau tą parastą, žmogišką vokiečių gerumą, kurio sulaukiau prieš daugelį metų.
Surinkau į maišelį dieną pirktų produktų ir nunešiau. Kolegos nenorėjo imti, sakė, turi maisto.
„Gerai, kad turite. Dabar visa Lietuva padeda Ukrainai, kuo gali. Aš čia trasoje negaliu duoti rūbų, ginklų, bet galiu palaikyti morališkai, pasidalinti vairuotojo dalia ir kasdiene duona. Tai tiesiog iš širdies į širdį, kaip paprastas, simbolinis palaikymas. Juo labiau, neaišku, kiek dar reikės čia stovėti. Kolegos labai buvo sujaudinti, kai papasakojau, kokį palaikymą žmonėms reiškia visa Lietuva.
Vienas parlydėjo mane iki mašinos ir dar paplepėjome kasdienėmis parastų žmonių temomis.
Juk sakoma, jei tu kam padėsi, tai ir tau padės. Gerumas anksčiau ar vėliau gerumu sugrįžta.
Stiprybės, Ukraina, Lietuva su tavimi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
