Nusipirkau sodybą, iš kurios lengvai galėčiau pasiekti savo senstančius ir silpstančius tėvus. Ir ką, iš miestietės megapolyje tapau kaimiete vienkiemyje.
Lankant tėvus tenka dažnai vykti ir į gimtąjį kaimą. Ir tikrai šito grįžusi išvysti nesitikėjau.
Seniau mūsų kaimas, tiksliau sakyti gal bažnytkaimis, priminė mirusią dykumą. Sukrypusių namelių langinės užkaltos, vijokliais aptrauktos. Vietinėje parduotuvėje sutikdavau tik bobulytes.
Tačiau dabar vaizdas pasikeitęs. Į provinciją atsikraustė ir daugiau šeimų. Dauguma čia grįžta į savo sodybas kiekvieną savaitgalį, per atostogas. Tačiau kaime atsirado daug žadantis judesys.
Mirštančius gyventojus keičia jauni veidai. Tai labai džiugina, guodžia ir ramina. Ir tuo kažkaip norėjosi pasidžiaugti.
Ne viskas taip tamsu ir pilka. Ne visi bėga į užsienį. Yra ir daug iš ten grįžtančių.
Pavasarį bus dveji metai, kaip esu grįžusi ir tikiuosi niekada nebeišvažiuoti. Ir dar nė karto nesigailėjau savo apsisprendimu ir pasirinkimu.
Nuosavas kiemas, nuosavos daržovės ir vaisiai, kavos puodelis verandoje, rytais pažadinantys paukščiai (nusipirkau pulką vištų ir gaidį), pramogos miške su slidėmis, į kiemą užsukančios stirnaitės, maudynės prūde, malkų kvapas mano gyvenimą kasdien praturtina. Čia sutikau ir savo žmogų.
Džiaugiuosi kiekvieną dieną būdama arti savo tėvų, savo šaknų, savo gimtojo sodžiaus, kurio taip ilgėjausi gyvendama svetur ir siekdama turėti tai, ko iš tikrųjų man visai nereikėjo. Laimė slypi visai kitur. Reikia tik klausyti savo širdies.
