Nepeikiu gydytojų ir nesmerkiu vien už tai, kad nesišypsojo apžiūros metu. Bet viskas turi ribas, žmogiškumo ribas arba tiesiog patikrintą posūkį: nelinkėk kitam to, kas nenorėtum, kad tau įvyktų.
Priežastis, kodėl kreipiausi pas ginekologę buvo pakankamai paprasta – jaučiau skausmą abiejuose krūtyse. Jaučiau keldama rankas, rengdamasi drabužius, apčiuopiau net neaiškius „guzelius“. Logiška, kad užsirašiau apžiūrėjai pas gydytoją, nematau, kodėl turėčiau tai atidėlioti, o vėliau gailėtis.
Privačioje šeimos klinikoje su šeima lankomės jau daugiau nei penkiolika metų, neturėjome iki šiol nusiskundimų. Tačiau šįkart sutapo, kad mano ginekologė nedirbo ir lankiausi pas kitą. Papasakojau apie savo potyrius ir įtarimus dėl skausmo krūtyse.
Gydytoja buvo maloni, iškart pasiūlė atlikti echoskopija. Aišku, jaudinausi, nes net stumdama mintį iš galvos apie blogiausią diagnozę, negalėjau jos visiškai išstumti. Beveik sulaikiusi kvapą laukiau rezultatų. Gydytoja tylėjo ir vis tęsė apžiūrą.
Galiausiai paklausiau: kokia situacija, ar viskas gerai? Gydytoja prunkštelėjo ir sako: „Man – blogos žinios, jums geros.“ Sutrikau, ką tai reiškia. „Na, visi gydytojai nori darbo, tai gerai, kad jo gauna, o šiuo atveju man nebus darbo. Tai tik jums geros žinios“, – ramiu balsu pasakė medikė.
Dėliojausi mintis ir jaučiau, kaip kūną sukaustė šlykštus ir nemalonus jausmas. Aišku, aš ir neprašiau užuojautos, apkabinimo ar palaikymo už rankos. Bet tiesiog galvoje netilpo, kaip medikė gali džiaugtis ar bent kodėl garsiai taip leidžia pasakyt, liūdi, kad jai nėra darbo?
Žmonės, kas su šiuo pasauliu darosi negerai. Kur tas žmogiškumas, sutryptas ir išmestas? Tikiuosi nuoširdžiai, kad jūs paskaitysit šią žinutę, gal juodu ant balto matant, susidėlios ir jums galvoje mintys kitokios. Ar tikrai pačiai būtų lengvai išgirsti tokią frazę?
Tikiu, kad medikai, žmonės pervargę, bet išlikim žmonėmis nors kiek labiau. O gal tik karma reikia tikėti.
