O jei tokį pasodinsi prie krūmo ir pasiūlysi seną laikraštį, ar varnalėšos lapą, tai prietelius greičiau numirs berašydamas skundus nei reikalą atliks. Išlepome ir vis ieškome kaltų, kodėl paties užpakalis šū...nas.
Ne taip seniai vieno mūsų kareivio paklausiau: „Jei tupi prie krūmo ir staiga priešas puola? Ką darai?“
„Kerpi š... ir bėgi“, – tvirtai kariškai atsakė. Bent jau dėl to reikėtų visiems patarnauti kariuomenėje, pasibastyti po pasaulį.
Man teko ir anuos laikus pergyventi, ir tarybinėje kariuomenėje tarnauti, ir po pasaulį pasivažinėti, tai kad visko patyriau ir visko pamačiau.
Vaikystėje mūsų mažame bute nebuvo karšto vandens, dušo vonios, bet turėjome „kambarinį“ šalto vandens čiaupą ir „naminį“ tualetą. Gerai pamenu ant ilgo vamzdžio „pasmeigtą“ bakelį, grandinę ir pluoštą laikraščių.
Ir patupėdavai, ir spaudą paskaitydavai, tik reikėjo atidžiai rinktis lapus, kad su gerbiamo žmogaus portretu per sėdimąją nebrūkštelėtum, nes sklido kalbos, kad atitinkamos tarnybos ir tas vietas stebėjo.
Tie nedideli privalumai šiek tiek lepino ir su gailesčiu žiūrėjau į tuos, kurie naudojosi bendrais laukiniais WC , o juose ... Jėzau, Jėzau, tau geriau ten nežiūrėti.
Kartą vienam dėdei tokiame WC nutrūko laikrodžio apyrankė ir laikrodis įkrito į pačią medinės būdelės „šerdį“. Tikriausiai pilietis viduje kažką dar papildomai darė, bet ne tame esmė... Esmė tame, kad tais laikais rankinis laikrodis buvo prabangos dalykas, tai nelaimėlis pakvietė kiemo vaikus ir pasiūlė 5 rublius tam, kuris ištrauks.
Nepamenu, kas iš mūsų ištraukė, bet gerai pamenu, kaip ant žemės padėto laikrodžio užpylė porą kibirų vandens, o jis, net po tokių išbandymų, toliau lyg niekur nieko tiksėjo. Paauksuotas buvo, o tokie tais laikas turėjo vertę ir kokybę.
O pamena vyresnioji karta, kaip smagu buvo autobusais vykti į ekskursijas? Autobusas sustodavo pamiškėje, vairuotojas rikteli: „mergaitės į dešinę, berniukai į kairę“. Visi laimingi išsilakstydavo ir niekas nebijojo nei vilkų, nei erkių.
Vienos tokios ekskursijos metu didesnę dalį mūsų grupės sudarė moterys. Būriui vyrų užtenka vieno medžio, o mergaitėms – kiekvienai krūmelio reikia. Sustojus pamiškėje ir gavus iš vairuotojo atitinkamą komandą, savo simpatijai juokais pasakiau: „Po tokio gausaus jūsų desanto grybautojai į mišką nebeįeis“.
„O mes tvarkingai. Pakapstome, užkapstome ir pėdsakų nepaliekame“, – atsakė linksmai.
„Kaip katės“, – leptelėjau kvailai.
Įsižeidė simpatija ir drėbė: „O jūs kaip šunys. Padedate krūvą per vidurį tako – nei peršokti, nei apeiti.“
Daug tame palyginime yra tiesos ir kartais būna gėda už vyrišką giminę. Tačiau laikai keitėsi, „tualetinė civilizacija“ po truputį atėjo į trasą ir pradėjo formuotis trypčiojančių eilės, atsirado pasipiktinimas dėl mokesčio ir pretenzijos, kad į tą mokestį ne viskas įskaičiuota. Viskas įskaičiuota būna Turkijoje, bet iki jos toli, o kaku norisi čia ir dabar.
Apie tarybinės armijos „sartyrus“ nėra ką daug ir kalbėti. Ten visada buvo švaru, o unitazai blizgėjo kaip katino kiaušiai, nes juos raudona plyta pastoviai zulino jauni, ar prasikaltę kareiviai. Manau, daugelis praėjęs tą tarnybą, nors kartą buvo pasiųstas „na očko“ (ant akies) ir žino, ką reiškia „drait očko“. Tų laikų kareiviškos tupyklos buvo kietos, tai galėjai drąsiai trinti, o dabartinė santechnika raudonos plytos neatlaikytų. Laimei, yra prigaminta įvairios chemijos, o vietoje plytos padėtas paprastas šepetys.
Pradėjus keliauti po šalį darbo reikalais, tiems dalykams, apie kuriuos dabar rašau, ypatingo dėmesio neskyrėm. Tiesiog nebuvo kada naudotis „ponų išmislais“, rūpėjo kiti dalykai, tačiau kartą teko pamatyti, kaip atrodo vietinio „cariuko“ apartamentai.
Mane su kolega vietinis „cariukas“ pakvietė į savo rūmus aptarti reikaliuką. Nors viską buvo galima aptarti ofise, bet „draugas“ labai norėjo pasididžiuoti savo turtais. Man juokinga, kai žmogus vedžioja po savo namus kaip po muziejų, aiškina, kaip viskas gražu, prabangu, brangu ir dejuoja, kad užimamos pareigos neleidžia tuo didžiuotis viešai.
Šeimininko pasididžiavimo viršūnė buvo san. mazgas. Aš žmogus mėtytas, vėtytas, praktiškas, neišlepęs, sugebantis prisitaikyti įvairiose gyvenimiškose situacijose, tai man tie auksu blizgantys atributai nepadarė jokio įspūdžio. Nebent tik patalpos dydis. Tokioje erdvėje galima drąsiai įsirengti darbo kambarį. Perdėta prabanga tokioje vietoje, mano nuomone, tai tuštybė ir banalybė, nes šūdas ir auksiniame vamzdyje išlieka šūdu.
Kai pokalbių metu prispaudė reikalas, nedrįsau pasiprašyti ant auksinio puoduko – kentėjau.
Išvykus kolega juokais tarė: „Ir kur vietinė valdžia žiūri, kad eilinis valstybinis klerkas aukso tualetus įsirengia“.
„Neabejoju, kad valdžia žiūri į tą auksinę tualeto skylę“, – atsakiau visai rimtai ir stabtelėjome prie paprasto medžio.
Atsidarius langui į Vakarus daugelį stebino vieši tualetai. Švara, tvarka, šiluma ir nenormuojamas tualetinis popierius. Kolega sakydavo, kad tokiame WC reikalui esant ir permiegoti galima. Visiška tiesa.
Dar vieną „stebuklą“ pamatėme apsilankę Anglijoje. Pirmiausia, tai atskiri čiaupai karštam ir šaltam vandeniui. Tokia kombinacija galimai tiktų Kepenio sekėjams. Būtų priverstinis rankų grūdinimas – šalta, šilta, šalta šilta, o po tokių procedūrų delnams – jokios orų permainos nebaisios.
Pagalvojau, kaip smagu būtų grūdinti visą kūną, jei ir duše karštas-šaltas vanduo bėgtų atskirai. Tektų suktis kaip vijurkui.
Dar Anglijoje nustebino vandens bakelis su rankenėle, kaip motociklui užvesti. Kažkur net mačiau užrašą, kiek kartų reikia ją paminkyti, kad „užsivestų“ ir nuplautų turinį. Turiu pasakyti, kad anglai taupo vandenį ir kartais ilgai tenka rankenėlę spaudyti, kad viskas nuvažiuotų, ten kur turi nuvažiuoti.
O kas važinėjate atostogauti į Turkiją, neabejoju, kad atkreipėte dėmesį į nedidelį priedą tiek vyrų, tiek moterų tualetuose. Niekas nepaneigs, kad tai reikalingas priedas visiems ir neabejoju, kad Lietuvoje tokie unitazai turėtų nemažą paklausą. Mažiau popieriaus naudotume.
Tačiau visa ko viršūnė – tai laivų vakuuminiai WC. Kai kuriuose laivuose jie su tokia velniška jėga ir triukšmu siurbia, kad jei nespėji pakelti savo „krepšio“, tai klizmutės ilgam neprireiks. Vakuuminė jėga su visais „gruobais“ sutrauks, bet tie riaumotojai turį vieną problemą – užsikemša net nuo tualetinio popieriaus. Jaučiasi, kad tai laivų konstruktorių „nedadarbas“ ir yra dar kur tobulėti.
Per savo klajoklišką gyvenimą teko įvairių san. mazgų pamatyti ir išbandyti. Pradžioje tikrai žavėjo vakarietiška kultūra, tvarka ir rūpestis viešais tualetais, bet paskutiniu metu vakarietiška švara pradėjo nykti. Europai plečiantis betvarkės daugėjo, o tualetinio popieriaus mažėjo.
Negana to, kai kurie piliečiai sugebėdavo net įstaigų – įmonių san. mazgus taip nusiaubti ir apdergti, kad šeimininkai buvo priversti pradėti kabinti įvairius informacinius ženklus ar tiesiog užrakinti, nes rimtam svečiui užėjus bus gėda už visą įmonę.
Sakoma, kiekviena įmonė turi savo veidą, tai tualetas viena iš labiausiai krentančių į akis to veido dalis. Pamenate laikotarpį, kai mūsuose prasidėjo įmonių skambiais pavadinimais kūrimosi bumas.
Nori susidaryti įspūdį apie firmą, pirmiausia užeik į tą vietą, į kurią net karalius pėsčias vaikšto. Skambūs pavadinimai, gražūs ofisai, ilgakojės sekretorės, o aukštu žemiau... Jėzau, Jėzau, tau geriau ten neiti.“
Na, ar ne mano tiesa? Smagu, kad ir šioje vietoje įvyko rimtų pokyčių. Šiais laikais visos save gerbiančios firmos skiria daug dėmesio tam svarbiam susikaupimo kampeliui. To dėmesio ir norisi visoms įstaigoms palinkėti.
Ne taip seniai, viduryje Europos, dar prieš koroną, laukiant pakrovimo prie vienos firmos, kolega estas, po savaitgalio užėjęs į įmonės WC, būdingu jiems akcentu garsiai rusų kalba riktelėjo, kad reikia mokytis kultūros, ir riebiai nusikeikė.
Ofise buvo suprantantis rusiškai, tai dar tą pačią dieną san. mazgą užrakino ir pastatė plastmasinę būdelę.
„Nemokate kultūringai elgtis šiltoje vietoje, šalkite uodegas lauke“, – pasakė supykęs darbuotojas ir net popieriaus nepadėjo. Jei iš vystyklų išlipęs žmogus neišmoksta tvarkingai ir kultūringai atlikti gamtinio reikalo, tai net motulė gamta jo nebeišmokys ir bergždžias darbas kabinėti įvairias lenteles ar aiškinti tuos, iš pirmo žvilgsnio, paprastus dalykus.
Gyvenime pasitaiko įvairių situacijų, ne visada gali pasinaudoti civilizacijos atributais, tenka prisitaikyti, bet visada svarbu nepalikti pėdsakų ir laikytis elementarios kultūros, nes be jos ir aukso puodai netenka savo blizgesio.
Kalbant apie tualetinio popieriaus nebuvimą minėtame ponios rašinyje, tiesiog visada reikia turėti kišenėje savo servetėlių, nes kaip sakė vienas amerikiečių rašytojas, „nieko nėra basiau gerai pakakojus pamatyti, kad nėra tualetinio popieriaus. Net ir pats baisiausias žmogus pasaulyje turi teisę nusišluostyti užpakalį“.
