Kadangi per du karantinus turėjau laiko, išklausiau išimtinai moterims skirtą psichologinį kursą, kaip gelbėjantis nuo prieššventinio sindromo susikurti malonią atmosferą.
Virtualios patarėjos metodas paprastas: tiesiog sutuoktiniai šventiniu laikotarpiu lai apsikeičia vaidmenimis, perima viens kito darbus, kitaip sakant, nors trumpam įlenda į partnerio kailį.
Saviškiui taip ir pranešiau: atliksim eksperimentą, nuo Kūčių iki Naujųjų metų tu būsi manimi, o aš – tavimi.
„Kaip?“ – klustelėjo nė nepakėlęs akių nuo kompiuterio.
„Perduodu tau virtuvę ir buitį“, – paaiškinau. Išgirdau palengvėjusį „aaaa...“
„Tai man reiks virt ir kept?“ – paklausė po kurio laiko išsišiepęs. Esą čia tokia smulkmė, toks lengvas ir malonus darbelis, net ne darbelis, tiesiog laisvalaikio leidimas.
Patvirtinau, kad taip. Ir dar pakeisti patalynę, išsiurbti kilimus, išplauti grindis, nukasti sniegą, nulėkti į parduotuvę. Ir visa tai darant dar ganyti anūką, reikalui esant sekti pasakas, žaisti slėpynių, išvesti į kiemą, pavežioti rogutėmis, dar pašerti šunį, plauti jam kojas, kai pareina iš lauko, dar surūšiuoti skalbinius, palaistyti namų augalus...
„Ot, bliamba, nesąmonė! Kada aš viską spėsiu? O tu ką veiksi?“ – jaučiu, kad suirzo.
„Kaip ką? Vyriškus darbus: sėdėsiu-gulėsiu prie kompo, gersiu alų, gliaudysiu riešutus“, – išvardijau pagrindinius šventinius užsiėmimus.
Maniškis žiojosi prieštarauti, bet pakraipė galvą, pakrenkštė ir užsičiaupė. Tebūnie. Parodys, kad pabūti kelias dienas moters kailyje vienas juokas.
Taigi išsidrėbiau lovoje, užsidėjau ausines, ant kelių pasidėjau kompiuterį, o šalia saulėgrąžų bliūdą. Gliaudau, spjaudau ir filmą žiūriu. Laukiu pietų. O paskui – Kūčių vakarienės.
Maniškis sukasi virtuvėje. Užuodžiu svilėsius. Svarbiausia, turiu ištverti ir nesikišti, nepatarinėti, nepulti pagelbėti.
Kad išlaikyčiau vyrišką liniją, atsikemšu butelaitį alaus, paskui dar vieną. Užkandu saulėgrąžom, prišiukšlinu patalus, bet ne mano reikalas, bus kas išpurtys ir išsiurbs.
Drybsau toliau. Filmas atsibodo, skaitau laikraščius, vėl grįžtu prie videosiužetų, virtualiai žvalgausi po pasaulį, po tolimuosius kraštus.
Suima miegas, posmą nusnaudžiu. Tikiuosi pietų, bet jų dar nėra, tad tradiciškai vyriškai šūkteliu, kad atneštų ko nors užkąsti. Neatneša, šaukia, kad užsiėmęs, Kūčioms gamina silkę.
Šaldytuvas prie pat virtuvės durų, netrukdydama „šeimininkės“ šį tą pasiimu ir vėl į lovą filmų žiūrėti.
Laiptais iš antro aukšto atbilda anūkas, spėju užsirakinti duris. Šiandien vaikas – senelio rūpestis.
Ausinės saugo nuo pašalinių garsų, ilsiuosi, nė neįsivaizduoju, kas už sienos vyksta. Vienu metu pasirodo, jog maniškis dainuoja, bet gal pasigirdo... Dar posmą nusnaudžiu, o vakarop imu manyti, jog būti vyru visai nelengva: kiek reikia valios ir kantrybės šitaip be darbo išdrybsoti visą dieną!
Duktė ir žentas sunerimę: ar močiutė serga? Gauna atsakymą, kad neserga, kad šiandien ji – vyras.
Galiausiai garsus beldimas į duris: prašom Kūčių vakarienės.
Nors prie puodų nė minutės nestovėjau, nesijaučiu pailsėjusi, net, sakyčiau, keistai nusilpusi. O maniškis – atvirkščiai, apimtas keistos euforijos, akys blizga.
Ant stalo, padedant vaikams, kaip ir turi būti, išrikiuota 12 patiekalų. Na, indai nesuderinti, įrankiai skirtingi, bet užduotis įvykdyta.
Nuo gulinėjimo praalkau, kraunuosi viską iš eilės: silkutės, mišrainių, kitos silkutės, keistai rausvų salotų…
O čia jau nerimas! Kur skonis? Viskas vienoda, dar su ryškiu alkoholio prieskoniu. Kandu pyragą, tas irgi liežuvį kerpa. Žentui gerai, bet duktė kraipo galvą. Teiraujasi tėvo, pagal kokius receptus gamino?
„Ten – vyno šlakelis, ten – brendžio lašelis, kitur gramelis romo...“ – atvirauja, kad naudojosi senoviniu „šeimininkės“ vadovu. Ir priduria, kad visai nesunku buvo pabūti moterimi.
Čia santykių gerinimo eksperimentą nutraukiu!
