Straipsnis parengtas konsultuojantis su I. Baranauskiene. Šis straipsnis nėra mokslinis, nuorodos nebūtinos. Jeigu norite išsamesnės informacijos su visomis nuorodomis, dokumentais ir nukreipimais į juos, tada teks skaityti mokslinius darbus ir straipsnius, kuriuos atliko Inga Baranauskienė. O jei norėsite dar išsamesnės istorinės informacijos, tada dar teks perskaityti jos naujausią knygą „Lietuvos valdovų paslaptys – Kęstutis ir Birutė.“
Palanga neabejotinai yra kuršių žemė. Apie Palangos egzistavimą neginčijamai liudija XIII a. vidurio ir net ankstesni šaltiniai – čia ji minima kaip viena iš kuršių, gyvenviečių Mėguvos žemėje. Po Durbės mūšio 1260 m. Mėguvos, kaip ir daugelio kitų žemių, kuršiai sukilo prieš Vokiečių ordiną ir susivienijo su žemaičiais.
Itin aktyviai veikė svarbiausia Mėguvos pilis – Kretinga, bet 1262 m. rudenį ji buvo sugriauta. Toks pats likimas ištiko ir Įpiltį. Mėguvos „sostinės“ funkciją galėjo perimti Palanga, kur stovėjo stipri pilis. Kai šiauriniai kuršiai 1267 m. pasidavė Vokiečių ordinui, Mėguva ir Ceklis liko žemaičių įtakoje – palei naują sieną buvo pastatytos bent keturios naujos gynybinės pilys.
Taigi, Palanga, blokavusi Livonijos kryžiuočių susisiekimą su Klaipėda, suvaidino itin svarbų strateginį vaidmenį. Vėliau ji trukdė susisiekti jau dviem Ordino šakoms. Adomas Brėmenietis XI amžiuje parašytoje Hamburgo ir Brėmeno arkivyskupijos istorijoje apie kuršius rašė: iki Kuržemės yra aštuonios dienos kelio, „tie [kuršiai] yra žiauriausia gentis, visi nuo jos bėga, todėl kad ji pernelyg [atsidavusi] stabmeldystei. Ten labai daug aukso, geriausi žirgai. Visi [jų] namai pilni žynių, pranašų ir burtininkų, kurie net vilki vienuolių apdarus, pas kuriuos ieškodami atsakymų vyksta žmonės iš viso pasaulio, daugiausia ispanai ir graikai. Atkreipkite dėmesį į žynius ir jų įtaką.
Pajūrio genčių pasaulėžiūrai didelės įtakos turėjo jūra; pomirtinis gyvenimas įsivaizduotas vakaruose (už vandens), kelias į pomirtinę karalystę glaudžiai sietas su kelione vandeniu. Bendravimas su dievais buvo neatsiejamas nuo gamtos reiškinių (pirmiausia Saulės ir Mėnulio) stebėjimų ir kalendorinių pranašysčių. Pagoniškos tikybos, kuri mirusiųjų pasaulį siejo su ugnimi, aukštuma, vandeniu ir dangumi, simbolis buvo šventykla-observatorija ant Birutės kalno Palangoje.
Tų stebėjimų svarbiausias tikslas galėjo būti archajiško gyvulių augintojų Mėnulio kalendoriaus derinimas su vėlesniu žemdirbių Saulės kalendoriumi ir kalendorinių švenčių laiko fiksavimas. Ar iš tiesų Birutė buvo savotiška pagonių vienuolė – baltais drabužiais vilkinti vaidilutė, kursčiusi ugnį?
Tokį Birutės paveikslą, suformavo XIX a. romantikai, rėmęsi antikinės Romos vestalėmis. Tačiau baltų vaidilutės, tiksliau žynės, turėjo ir kitokių pareigų, tad amžinosios ugnies kurstymas turbūt nebuvo svarbiausias jų užsiėmimas. Žynės pranašaudavo, burdavo, gydydavo ir gimdymus priimdavo, ir savotišką socialinę rūpybą organizuodavo, ir šiaip patardavo įvairiais klausimais, o kritiniais atvejais net išlydėdavo gentainius į dausas.
Antai 1336 m. vasario 25 d. Trapėnų žemėje(Žemaitijoje), po žiaurios kovos, neturėdami vilties apsiginti (manoma, kad pilį puolė per 6000 kryžiuočių karių ir 200 riterių), susidegino Pilėnų pilies gynėjai. Vygando Marburgiečio kronika mums pasakoja taip: „Pagonys, <…> nesitikėdami, kad galės išlaikyti pilį, sumetė į ugnį be galo didelius turtus ir patys išsižudė: sako, kad ten viena senė stabmeldė (ragana) kirviu šimtą jų užkapojo, o vėliau ir pati galvą susiskaldė“.
Kulto tarnaičių buvimą ir jų įtakingumą byloja ši šaltiniuose pateikiama istorija: apie 1404 metus būrys raudojančių moterų pasiskundžia Vytautui dėl švento miškelio iškirtimo, – nebėra kur melsti dievo sulaikyti lietų arba saulę; vyrai jas paliko; Vytautas įsako persistengusiam misionieriui palikti šalį. Moterys čia pasirodo kaip skundo iniciatorės, – mažai tikėtina, kad jos priklauso prastuomenei arba pasauliečių elitui.
Vytautas tenkina pretenzijas, ne ašarų išsigandęs, ką patvirtina ir jo paties motyvacija: Kristus be savo pasekėjų išsivers, o Vytautas be savo valdinių – niekaip. Taigi, moterų vaidmens svarbumas pagoniško kulto kontekste (oro motyvas rodytų, kad tai Perkūno kultas) labai tikėtinas. Taigi, žynė viduramžių Lietuvoje buvo autoritetas, ir Birutę turėtume įsivaizduoti ne kaip drovią mergelę, o kaip protingą, valingą ir gan nepriklausomą moterį.
Kęstutį greičiausiai sužavėjo būtent tai. Yra J. Dlugošo keliais variantais užrašytas pasakojimas, kaip kryžiuočių riteris Markvardas fon Zalcbachas per vienas derybas įžeidė Vytautą prikišdamas jam motinos kuklumo stoką, nemoralų elgesį.
Žemaičiai, norėdami apginti Birutės garbę, kryžiuočių riterį iškvietė į dvikovą, tačiau Vytautas dvikovą uždraudė. Vėliau, po šešerių metų, per Žalgirio mūšį tas riteris paimtas į nelaisvę. Vytautas liepė atsiprašyti, tačiau kryžiuotis neatsiprašė, todėl jam nukirsdinama galva.
Birutės kulto buvimą jau 1416 m. liudija jungtinės Lenkijos ir Lietuvos delegacijos pareiškimas Konstancoje. Žvilgtelėkime įdėmiau. Kryžiuočiai teigia: Jogaila Kęstutį nužudė, Birutę nuskandino, Vytautą įkalino.
Lenkijos ir Lietuvos delegacija šokasi, – ne, ji gyveno, garbingai baigė savo dienas ir jos kapas yra didžioje pagarboje. Kęstučio arba Algirdo kapai lyg ir negarbinami.
XVI a. pradžioje karalienė Bona pasipiktina sunykusiu Vytauto Didžiojo kapu, Birutė populiaresnė net už savo garsųjį sūnų. Tačiau jungtinis Lenkijos ir Lietuvos delegacijos pareiškimas Konstancoje keistas kitu požiūriu – jie atsako ne į temą. Jie oponuoja dėl Birutės nuskandinimo.
Nuskandinimas ir yra visa esmė – tai standartinė bausmė moteriai už seksualinę nuodėmę. Pvz., Romos įkūrėjų Romulo ir Remo motina vestalė irgi buvo nuskandinta. Toks išdėstymas rodo, kad kažkokių gandų dėl Kęstučio ir Birutės vedybų vis dėlto būta, nesvarbu, ar juos girdėjo Zalcbachas ar pats Dlugošas.
Taigi, Konstancoje Lenkijos ir Lietuvos delegacija įvertina žodį „nuskandinta“ kaip nepadorią užuominą ir šokasi ginti kunigaikštienės garbės. Aptariant Birutės legendą, svarbu ne tiek šio konflikto turinys, kiek J. Dlugošo pateikta įvykių versija, atskleidžianti, kad kunigaikštienės reputacija buvo vertinama prieštaringai. O šis prieštaringumas, nuolat kurstantis ginčus, kaip tik ir užtikrino legendos gyvybingumą.
Regis, tai galėtų paaiškinti, kodėl iki XVI a. pradžios žmonių atmintyje žinių apie Birutę buvo išlikę daugiau negu, pavyzdžiui, apie Oną Vytautienę. Motiejus Strijkovskis padavimą perrašė beveik pažodžiui, tačiau suteikė jam naujų akcentų: pabrėžė, kad Birutė – Vytauto motina, kad ji buvusi žynė, pabrėždamas jos išmintį. Dar pridūrė, esą Kęstutis užsuko pas Birutę grįždamas po žygio į Prūsiją. Pirmieji du akcentai rodo, kad XVI a. pabaigoje Birutė jau buvo tapusi svarbi ne tik kaip meilės istorijos herojė, bet ir kaip Vytauto Didžiojo gimdytoja.
Vykstant kovoms su vokiečių riteriais ir susiklosčius nepalankioms Lietuvai aplinkybėms, kurį laiką buvo prarasta Žemaitija. Tačiau Žemaitijoje Ordinui įsitvirtinti nepavyko. Čia vyko nuolatiniai sukilimai prieš atėjūnus. Po Žalgirio mūšio teigiamai buvo išspręstas visos Žemaitijos klausimas, kurį įtvirtino LDK ir Vokiečių ordino 1422 metais sudaryta Melno taikos sutartis.
Tačiau dėl Palangos priklausomybės ginčai dar nesiliovė. Tik po ketverių metų galutinai pavyko išspręsti šį ginčą – Palanga liko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. Taigi, iki pat 1427 metų dėl Palangos vyko didelė diplomatinė kova, lietuviai čia pradėjo kurtis, neabejotinai tada atsirado ir Birutės kulto vietų.
Jei vietovėje yra koks nors garsus žmogus, jam dabar įrengiamas memorialinis muziejus. Panašiai buvo ir su Birute. Suprantama, kad Palangos gyventojams rūpėjo kaip nors paminėti žymiausią savo krašto žmogų. Norėjosi papasakoti, kur Birutė ėjo, maudėsi ar dar ką nors veikė. Taip kalnas ir galėjo būti pavadintas jos vardu.
Tais pačiais 1427 metais, ištroškęs pamatyti iki tol nematytą jūrą, per Jurbarką ir Žemaičius Palangoje apsilankęs pats karalius Jogaila. Birutės kapo garbinimas, žinoma, liudija ir jos kultą, kuriam Vytauto laikai buvo ypač palankūs.
Pirma, Lietuva susidūrė su religijų kaitos drama ir tikrai nebūtų radusi tobulesnio moralinio orientyro už seniesiems dievams tarnavusią atsivertėlę, kuri vis dėlto įrodė esanti dora moteris, dėl savo šeimos paaukojusi net gyvybę. Antra, Vytautas neabejotinai buvo suinteresuotas palaikyti savo motinos kultą tiek dėl asmeninių, tiek dėl politinių priežasčių. Galima net spėti, kad motinos kultu jis pasinaudojo diegdamas krikščionybę – atsiranda tam tikrų Birutės asociacijų su Švč. Mergele Marija.
Senuosiuose Trakuose, kur Vytautas gimė, o gal buvo ir pradėtas, didysis kunigaikštis apie 1405 m. parėmė Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei bažnyčią. Naujųjų Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia, jo paremta 1409 m., tokių akivaizdžių asociacijų nekelia, vis dėlto Naujieji Trakai buvo vieta, kur Birutė – panašiai kaip Mergelė Marija pas Elžbietą – gyveno saugiai ir buvo gerbiama.
Kaune, t. y. netoli Birutės žūties hipotetinės vietos, Vytautas apie 1400–1408 m. irgi parėmė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčią. Vėliau, per Žemaitijos krikštą, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčias didysis kunigaikštis parėmė Veliuonoje ir Raseiniuose.
Auganti Vytauto šlovė neabejotinai stiprino ir motinos kultą, kurį propaguoti, ko gero, buvo dar aktualiau Žygimantui, stokojusiam asmeninės charizmos. Diduomenė jo negerbė, vaizdavo tironu, taigi Žygimantas turėjo būti suinteresuotas nuolatos visiems priminti, kad kultinė Birutė yra ir jo gimdytoja.
Daugiau kaip per pusę amžiaus žynės, tapusios kunigaikštiene, kultas galėjo ne tik įsitvirtinti, bet ir plačiai pasklisti. Atsirado nemažai jos memorialų – šventviečių, tarp jų lemtingas vaidmuo vėliau teko Palangai. Susiklostė ir Birutės mitologija – labiau tikėtina, kad tai buvo ne vientisas pasakojimas, o keletas tarpusavyje susijusių legendų.
1506 m. toje vietoje, kur, kaip buvo tikima, ilsisi Birutės palaikai, pirmiausia buvo pastatyta nedidelė medinė Šv. Jurgio koplyčia. Kai kurie autoriai nurodo, kad vyskupo M. Giedraičio pakviesti jėzuitai kalno papėdėje pastatė dar ir nekaltosios Švč. Mergelės Marijos statulą, kurią stabmeldžiai pradėjo garbinti kaip Birutę.
Kad Palangoje Birutės kapo nėra, istorikai beveik neabejoja, nes jos mirties metu Palanga buvo tapusi savotiška „niekieno žeme“ – ginčijama buferine zona tarp dviejų sąlyginių fronto linijų, todėl būtų buvę sudėtinga ten surengti Birutės laidotuves.
Be to, verta pastebėti, kad Birutę Palangoje „palaidojo“ tik J. I. Kraševskis – keliais metais anksčiau rašęs S. Valiūnas šito dar nebuvo sugalvojęs. Bet dėl įvairių priežasčių viduramžiais romantizuojant buvo sakoma, kad Žemaitija – tai Palangos mergelės, didžiojo kunigaikščio Vytauto motinos Birutės šalis.
1582 m. M. Strijkovskis „Kronikoje“ rašė, kad Palangoje, prie jūros, kuršiai šventos Birutės vardu tebevadina kalną ir iškilmingai Birutės šventę švenčia toje pačioje vietoje, kur Romos kunigai atvažiuoja ir iš žvakių bei aukų nemažą pelną gauna.
M. Pretorijus yra palikęs žinių iš XVII a. pabaigos. Pasak jo, praeityje šventu buvęs Birutės kalnas tokiu tebelaikomas iki šiol. L. A. Jucevičius 1842 m. rašė: „Liaudis su didžiu dėkingumu atsimindama tos kunigaikštienės dorybes, po mirties įskaitė ją į savo krašto deivių tarpą.
Net kai jau visai sunyko pagonybė Žemaičiuose, pastarieji nesiliovė Birutės laikyti šventąja. Minios žmonių plaukdavo iš tolo melstis prie jos kapo ir prašyti, kad ji iš šventovės aukštybių pažvelgtų į jų skurdą.
Krikščionių kunigai turėjo ne sykį vaikyti susirinkusiųjų pulkus. Tačiau nei įkalbinėjimai, nei grasinimai, nei ginkluotųjų pajėgų naudojimai neįstengė atgrasinti. Su ginklu rankose jie rinkdavosi atiduoti garbės mirusiajai Birutei, tad vienas kunigas liepė pamūryti švento Jurgio koplyčią ant kalno“.
Istorinių šaltinių analizė leidžia manyti, kad XIV a. pirmojoje pusėje Palangos apylinkėse iš tiesų gyveno Birutės šeima, kuri buvo viena įtakingiausių Žemaitijoje. Staigus, pavasariniam potvyniui prilygstantis Birutės kulto atgimimas, tapęs pačios Lietuvos atgimimo išraiška ir pranašyste, paskatino atstatyti koplyčią ant jos kalno.
Iniciatyvos ėmėsi Palangos klebonas Konstantinas Steponavičius. Mūrinė koplyčia pradėta 1866 m., tačiau caro valdžia, įžvelgusi čia „politiką“, sustabdė darbus ir ketino statinį nugriauti. Steponavičius nuėjo kryžiaus kelius, susigadino sveikatą, bet vis dėlto sugebėjo gauti paties Rusijos imperijos vidaus reikalų ministro leidimą – koplyčia buvo baigta ir 1869 m. klebonas dar suspėjo ją pašventinti (Steponavičius mirė 1870 m.).
Koplyčioje stovėjo kunigaikštienės Birutės skulptūra visu ūgiu – grafo Juozapo Tiškevičiaus užsakymu ją išdrožė liaudies meistras Augustinas Potockis. Atkreipkite dėmesį į koplyčioje stovinčią Birutės skulptūrą. Kalbama ne apie Marijos (žinoma, kuri vėliau atsiras), bet apie Birutės.
Caro valdžiai Birutės koplyčia vis tiek buvo kaip krislas akyje. XIX a. pabaigoje ją remontuoti teko slapta, paskui policija ilgai šniukštinėjo, ieškodama kaltininkų, bet nerado. Pasakojama, kad kunigaikštis Mykolas Oginskis, iš Plungės atvažiuodavęs vasaroti į Palangą, savo orkestrui liepdavo groti vieną iš „Birutės dainos“ melodijų, labai panašią į lenkų patriotinę dainą „Boże, coś Polskę“.
Lenkomanai nusiimdavo kepures, dažnas net atsiklaupdavo, o tada kunigaikštis pranešdavęs, kad skambėjo lietuvių kūrinys „Ant marių kranto, Palangos miestely“. Dėl to užsitraukė ne tik lenkomanų pyktį, bet ir ne kartą turėjo aiškintis policijai.
Birutė tapo vis labiau įsisiūbuojančios kovos už Lietuvos savarankiškumą simboliu. Koplyčia rekonstruota 1976 m., įrengti septyni vitražai, autorius – dailininkas Liudas Pocius. Prie koplytėlės sienos yra granitinė lentelė su įrašu: „1921-03-31, dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, Palangos minioms ir svečiams, grįžo Lietuvai Birutės ir Kęstučio dvasia gyvas buvęs Palangos kraštas“.
1921 m. kovo 31 d. prie Birutės kalno Palangos gyventojai buvo susirinkę iškilmingai pažymėti krašto sugrąžinimą Lietuvai (nuo 1918 m. lapkričio iki 1921 m. kovo 21 d. Palanga priklausė Latvijai.) Tradicija kurorto visuomenei čia rinktis per religines ir svarbias valstybines šventes prigeso tik sovietmečiu.
Tenka klausti, gal Birutės mitą suformavo Lietuvos metraštis? Strijkovskio liudijimas apie jos kultą (kapo garbinimą) Palangoje leidžia tokią prielaidą atmesti:
a) tuo metu Lietuvos elitas yra kristianizuotas ir polonizuotas, nėra kam rūpintis Birutės populiarinimu;
b) Palangos kunigas XVII a. siekia suteikti kultui krikščionišką atspalvį (stato koplyčią) – kultas jam atrodo esąs pagoniškas;
c) Palangos gyventojai yra migrantai, XV-XVII a. buvo net kelios migracijos bangos, tad Birutė yra plačiųjų visuomenės sluoksnių tradicija, netelpanti į lokalinius pajūrio mastelius.
Didžioji kunigaikštienė Birutė ir Didysis kunigaikštis Kęstutis istoriškai buvo paskutiniai senovinį tikėjimą puoselėjantys Lietuvos valdovai. Jie buvo atsidūrę tarsi dviejų Lietuvos istorinių epochų susikirtime.
Jiems išejus Anapilin, jų sūnus Didysis kunigaikštis Vytautas jau krikštijo Lietuvą, vesdamas ją į naują krikščionišką epochą… Birutės kultas – unikalus reiškinys, nes iš esmės tai paskutinė pagoniška šventoji ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
Be to, labai svarbus kulto perinterpretavimas XIX a. tautinio atgimimo kontekste – t.y. Valiūno „Birutės daina“, Petrausko opera, vaidilučių motyvas Šimonio tapyboje ir t.t. Žmonės turbūt iki šiol tiesiog nesuvokia, kad Birutės legenda labai prisidėjo ir prie Palangos kaip tam tikros piligrimystės vietos, o vėliau – kurorto populiarinimo.
Ir čia norėčiau paklausti tiek palangiškių, tiek Palangos svečių ir žinoma Palangos valdžios, ar vis dar manote, kad Palangoje Birutei yra skiriamas pakankamas dėmesys? Juk net atvykusiems užsieniečiams visai neaišku, kas ta Birutė, ir kodėl jai paminklas stovi.
Dididžioji kunigaikštienė Birutė viena iškiliausių asmenybių Lietuvos istorijoje. Ji buvo Didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmona, Didžiojo kunigaikščio Vytauto motina. Visą savo gyvenimą ištikimai tarnavo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės karūnai. Ji iki šiol mylima tautos moteris-valdovė.
Apie tai byloja žmonių atmintyje ir raštuose išlikusių daugybė legendų, pasakojimų, poemų ir sukurtų dainų, pirmoji lietuviška opera paskirta Birutei, tarpukario Lietuvoje cirkuliavo 100 litų banknotas, kurio vienoje pusėje – dailininko Adomo Galdiko įsivaizduojamos Birutės portretas, kitoje – vandenženklis su Kęstučio portretu, jos vardu pavadinta Didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų sąjunga, Palangoje pajūrio kopose iki šiol stūkso Birutės vardo kalnas, jos vardą nešioja daugybė lietuvių mergaičių ir moterų. Šių dienų Lietuvos kariuomenėje veikia Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionas.
Birutė buvo tokia stipri ir charizmatiška asmenybė, kad tauta ėmė ją gerbti, sukurdama jos asmens kultą.
Straipsnis parengtas daugiausia remiantis istorikės Ingos Baranauskienės straipsniais ir analize. Taip pat T. Baranausko, V. Žulkaus ir kitų istorikų laisvai skelbiama informacija internete. Bet dar kartą norėčiau išskirti ir visų palangiškių vardu padėkoti istorikei Ingai Baranauskienei kuri turbūt vienintelė iš istorikų tiek dėmesio skyrė būtent išskirtinai Birutei. Taigi, tik dėl šios istorikės išsamių straipsnių galėjau su jumis pasidalinti šituo straipsniu.
