Nors jau perkopiau 60, vis tiek esu už taikų dialogą, todėl mane stebina kai kurių mūsų valdžios atstovų noras pyktis su visais.
Pirmiausia, susipyko su tolimais ir artimais kaimynais, po to su tauta, prezidentu ir galiausiai su Euro mama Angela Merkel. Niekaip nesuprantu, kokiu tikslu. Aišku, man, kaip lojaliam savo šalies piliečiui, patriotui, taip pat reikėtų supykti ant „Mamos“ ir bent jau nieko nepirkti Vokietijos parduotuvėse, tačiau vien patriotizmu ir valdžios idėjomis sotus nebūsi, todėl užsukau į vokišką „Aldi“.
Kaip visada, pirmiausia užfiksavau, kiek kainuoja kuras. Pasidžiaugiau, kad iki parduotuvės galima privažiuoti vilkiku, nereikia galimybių paso, privalomos tik kaukės, bet prie jų pripratau. Jei neužsidedu – jaučiuosi taip, kaip jaučiasi moterys nepasidažiusios lūpų – kažko kaip ir trūksta.
Tačiau netrukus po apsipirkimo iš danų vadybos gavau informaciją, kad į vieną įmonę, kurią aptarnaujame, bus galima įvažiuoti tik su galimybių pasu, ar testu.
Iki šios dienos vairuotojai jautėsi kaip išskirtiniai, bet jie taip pat vaikšto tais pačiais takais, kaip ir sergantieji. Manau, įmonių, turinčių tokius papildomus reikalavimus vairuotojams, tik daugės, bet manęs tai negąsdina.
Aš pasitikiu gydytojais, esu pasiskiepijęs, kur reikia užsidedu kaukę, o kai kuriems kolegoms, kurie juokėsi iš manęs, atsirado papildomų problemų.
Manau, visiems derėtų daugiau klausyti gydytojų, mažiau žiūrėti „Youtube“ filmukų ir neklausyti advokatų ar konstitucijos žinovų patarimų.
Pastarieji vaistų receptų neišrašys, ligoninėje neslaugys, daugių daugiausia prie kapo paskaitys konstitucijos straipsnį – koks laisvas mirei.
Palikime sprendimus apie ligas ir skiepus tikriems gydytojams, o aš geriau paporinsiu apie duoną kasdienę.
Kad būtų viskas aiškiau, atskirai pirkau maistą sau, ir atskirai lauktuves anūkams.
Kainos eurais, nereikia konvertuoti, nesunku susigaudyti, suskaičiuoti, palyginti su mūsų.
Kuras ne ką brangesnis, nei Lietuvoje. Žmona sakė, kad pas mus sausi pusryčiai labai brangūs. Net nežinau. Vokietijoje 0,99 euro.
Duona pigesnė – 0,99 euro, brangesnė – 1,49 euro. Duonos yra įvairios. Pusryčių bandelės – pigiau grybo – 0,15 euro centų.
Vairuotojų džiaugsmas – frikadelės – 2,29 euro. Skanios dešrelės – 5,99 euro. Vištienos file – 6,79 euro. Pienas – 0,80 euro centų. Aliejus – 1,39 euro. Žuvies kepsneliai – 4,79 euro. Grietinė – 0,55 euro.
Jautienos kilogramas – 18,99 euro – ir ne kiekvienam vokiečiui įkandamas.
Kiaušiniai – 1,59 euro – siaubas, kaip pabrango. Anglijoje pigesni.
Bulvės - 0,64 už kilogramą. Maisto nusipirkau už 43,70 euro. Užteks porai savaičių.
Lauktuvės anūkams kainavo 29 eur. Kiek ilgai užteks, neaišku.
Kai kas brangiau, kai kas pigiau, kainos artimos Lietuvos, bet vėl krenta į akis PVM mokestis – 7 proc. maistui. Jei pas mus sumažintų PVM, prekės atpigtų ar verslas vis tiek rastų 100 pasiteisinimų, kodėl negali atpigti tas mūsų maistas kasdienis?
Vokietija visada buvo stipriausia ES valstybė, bet atlyginimai niekada nebuvo didžiausi. Matyt, yra kitokių priemonių ir būdų užtikrinti Vokietijoje vokišką gerovę. O gal viskas remiasi į vokišką tvarką, drausmę, sąžiningą mokesčių mokėjimą, valdžios rūpestį, pirmiausia, savo šalies gerove ir t.t.
Sutiksite, kad pas mus viso to trūksta ir nereikia baksnoti į kitus, o verta pirma pasižiūrėti į save. Pamenu, tik atgavus nepriklausomybę, Eduardo Vilko paklausė, kada pradėsime gerai gyventi? Jis atsakė: „Po 5 metų, kai pradėsime gerai dirbti“.
Ar išsipildė garbingo signataro prognozės – spręsti kiekvienam asmeniškai. Niekas neneigia, kad Vokietijoje nėra problemų. Pas juos taip pat yra bedarbių, nelegalių migrantų, keliantis Europai baimę „North Stream 2“, bet kita vertus, kur dabar problemų nėra, tačiau...
Jei kai kurie mūsų pirmieji politikai turėtų nors truputį solidumo, ramumo, patirties ir autoriteto, kaip Euro Mama Angela Merkel, mes daug greičiau sukurtume gerovės valstybę, deja, dabar belieka tikėtis, kad mumis pasirūpins ir pamaitins Amerika.
