Mūsų įstatymo kalvėje – Seime, tik prieš keletą dienų ir tik simboline balsų persvara buvo atmestas nedidelio kvaišalų kiekio dekriminalizavimo įstatymas.
Tad pirmiausiai aš geidauju tuo ir pasidžiaugti, bet valdančiųjų mažoji partnerė Laisvės partija dar kol kas nesudeda savųjų šakių ir negesina fakelų. Ir bent jau kol kas dar žada, jog prie šio visuomenę poliarizuojančio klausimo bus sugrįžta artimiausioje perspektyvoje.
O aš kuomet girdžiu šio įstatymo rengėjų ir jiems prijaučiančių argumentus, tai sunkiai atrandu ant savojo liežuvio galo bent vieną padoresnį žodį, kuriuo galėčiau išreikšti savo pasipiktinimą santūriai, todėl tiktai nebyliai sukinėju pirštą prie smilkinio.
Ir kadangi aš šventai tikiu, jog kerštas – tai toks patiekalas, kurį visuomet dera patiekti šaltą. Todėl tik būtent dabar aš ir rašau ir teiraujuosi tuo pat metu, ar blogis nusipelno būti išlaisvintas ir net jei tik dozuotai?
Tikriausiai niekas, net ir tie aršiausi šio įstatymo priėmimo šalininkai, ar net tie, kurie jau patys esti pasinėrę į tą kvaišalų nirvaną, nedrįs kvestionuoti, jog kvaišalai tai esti absoliutus blogis, tad kodėl vis kyla naujos ir naujos iniciatyvos tą blogį išleisti cirkuliuot laisvai?
Žinau, žinau, čia tūlas tautietis išlemens, bet tai juk tiktai mažais kiekiais ir tik savoms reikmėms. Bet man čia bemat ir maga pasmalsauti, ar blogį apskritai moralu dozuoti ir personalizuoti?
Galiausiai, jei to blogio teikėjas ir gavėjas tas pats asmuo, ką tai keičia iš esmės? Man regis, kad įstatymas ir turi atstoti savotiško sarginio šuns vaidmenį, jog nekiltų pagundų kenkti nei sau, nei aplinkiniams?
Be to, man skamba mažų mažiausiai makabriškai, kuomet to įstatymo priėmimo argumentacijai pasitelkiami tokie nuvalkioti ir nesolidūs argumentai, jog, suprask, kad kol už visų formų kvaišalų turėjimą baudžia pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, tai neįmanoma sulaukti medicininės ir socialinės pagalbos priklausomiems žmonėms?
Bet, dovanokite prašau, jei bus laisvesnis priėjimas prie kvaišalų, tai ar ne natūralu, jog kuomet daugiau asmenų vartos kvaišalus, tai dėl ribotų materialinių ir žmogiškųjų valstybės išteklių ir pagalbos galimybės bus tiems pažeidžiamiems asmenims ženkliai mažesnės?
Ir dar ta uoga ant torto, kuri kartojama kaip tibetiečio mantra, kad bausmė tai neva griauna jauno žmogaus gyvenimą, bet leiskite Jūs man prašau pasmalsauti, ar bausmė tai priežastis, ar visgi pasekmė to laisvanoriško savo gyvenimo niokojimo?
Todėl tokie ir panašūs šio įstatymo šalininkų svaičiojimai man primena vilko iš pasakos apie Raudonkepuraitę aiškinimus, su kuriais jisai sėkmingai „išdūrė“ Raudonkepuraitę atsakydamas į klausimą apie didelis akis ir ilgas ausis.
Neslėpsiu, jog priklausau aš asmenų kategorijai, kurią jau netrukus, matyt, bus galima įtraukti ir į savotišką „Raudonąją – nykstančių žmonių rūšių knygą“ su prierašu – „kuriems dar ne vis vien“. Be to, aš ir socialinio mokslo diplomą turiu, tad skirtingai nei už tai savo balsus atidavę įstatymo leidėjai – aš apie kvaišalų daromą žalą sumoju ne iš trečiųjų asmenų teikiamos informacijos, ar gatvės kalbų.
O gal kažkam tai jau Seimo koridoriuose ėmė vaizduotis, kad Lietuvoje socialinių problemų kritiškai stokojama ir jau metas sukonstruot naujų?
O visų labiausiai mane ne tik kaip socialinį darbuotoją, bet dar ir kaip palangiškį nuvylė ir suglumino Palangoje rinkto LR Seimo nario Mindaugo Skritulsko balsavimas „už“, bei paskesnė jo vieša laikysena šiuo klausimu, kuri pasireiškė per socialiniame tinkle „Facebook“ išplatintą viešą pareiškimą, ir kurį Jis vainikavo kriščioniška gaida apie nuodėmes Marijai Magdalietei atleidusį Kristų.
Tad aš čia irgi savo ruožtu Jam parašysiu ir priminsiu, jog paprastų žmonių gyvenimas būna labiau žemiškas nei dangiškas ir kad šiame gyvenime, skirtingai nei Biblijos puslapiuose, praktiškai nebūna, kad ir vilkai būtų sotūs, ir avys sveikos.
Ir dar, kad būtų aiškiau ir įsimintiniau, tai aš Jam pacituosiu ištrauką iš Evangelijos pagal Morkų. Tuomet Jėzus jiems tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Gerbiamas parlamentare – tik bent jau Dievo nevarykit į medžius.
Pagarbiai S. B.
