Gyvenome taupiai, nes svajojome apie nuosavą būstą. Po kelerių metų intensyvaus taupymo, su tėvų finansine pagalba sugebėjome gauti banko paskolą vienam užmiestyje statomam kotedžui.
Kadangi didelė dalis finansinių lėšų buvo skirta pradiniam įnašui, įsirengimo darbams liko nedaug. Dėl to, daugelį įsirengimo darbų atlikome patys, su tėvų, uošvių pagalba.
Taip jau sutapo, kartu su žmona pradėjome lauktis vaikelio. Kotedže sėkmingai ir laimingai pragyvenome 4 metus. Per tą laiką, mūsų finansinė padėtis pagerėjo, pradėjome svarstyti apie 4-ąjį šeimos narį ir turėjome norą gyventi erdvesniame būste, su patogesne infrastruktūra, geresniu susisiekimu su miestu.
Todėl, siekdami didesnės gerovės sau ir savo vaikams pradėjome žvalgytis naujo būsto. Senąjį būstą pavyko parduoti ir po kelių mėnesių įsigyti naująjį, kuris pateisino mūsų lūkesčius su kaupu, tapome dar laimingesni, vaikas susirado naujų draugų, žmona pastojo antrąjį kartą ir atrodė visas gyvenimas klostosi puikiai...
Ir tada sulaukėme pranešimo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos.
Pasak šios institucijos, turime sumokėti itin didelius mokesčius (5000 Eur) už tai, kad praeitą būstą pardavėme pelningai. Na taip, praeitą būstą pardavėme „pelningai“, dėl pakilusių nekilnojamojo turto kainų sostinėje. Be to, mes juk patys jį savo pastangomis įrengėme. Natūralu, kad įrengtas būstas yra brangesnis, nei tas, kuris yra tik su faktine daline apdaila – be katilų, durų, grindų, baldų ir t.t.
Taigi, VMĮ argumentuoja ir ji tai daro visiškai tiksliai, pagal įstatymo raidę, kad mokestinė lengvata netaikoma mano žmonai, nes nepaisant, kad kotedžas buvo mūsų vienintelis turtas, žmona visus tuos metus nebuvo deklaruota minėtame būste nė vienos dienos.
Ir būtent tai, kad žmona, nežinodama apie šią sąlygą (buvo deklaruota automatiškai pas tėvus nuo gimimo), per ketverius metus el. būdu per keletą minučių trunkančią operaciją formaliai nedeklaravo gyvenamosios vietos kotedže, nulėmė tūkstančius eurų mokesčių.
Taip, suklydome, neįsiskaitėme į visus GPM lengvatų punktus. Bandėme konsultuotis su VMI, įrodinėti, kad visa šeima gyvenome kotedže ketverius metus, kad mes nesame verslininkai kurie gyvena kažkur kitur ir perka, įrenginėja ir pardavinėja būstus, taip susikraudami pelnus, kad mes – eilinė viduriniosios klasės šeima, kuri sąžiningu darbu siekia sau ir savo vaikams geresnių gyvenimo sąlygų.
Pateikėme sąskaitas, siuntimo adresų išrašus, kurie įrodo žmonos faktinę gyvenamąją vietą. Siūlėme, kad galime surinkti ir buvusių kaimynų liudijimus, kurie patvirtintų, kad žmona gyveno kartu kotedže.
Deja, įrodymai iš realaus gyvenimo yra neįdomūs. Svarbiausia yra el. priemonėmis deklaruoti gyvenamą vietą. Kad ir 1 dienai, o po to vėl išsideklaruoti. Nesvarbu. Svarbiausia yra formalumas, kuris neturi nieko bendro su tikrove.
Taip ir gyvename kreivų veidrodžių karalystėje, kur svarbu, kad popieriai švarūs, o po jais gali būti paslėptas vienas mėšlas. Negana to, tik pasitarę su teisininku sužinojome, kad per visą šį laikotarpį, kai mes bandome siekti teisingumo, nuo deklaracijų pateikimo termino gegužės mėn. pabaigos VMI greičiausiai paslapčia skaičiuoja mums delspinigius nuo nesumokėtų mokesčių...
Prieš parduodami ir pirkdami būstus turėjome gauti 2 teismo leidimus, kurie buvo dėl to, nes turėjome nepilnametį vaiką, o teismas vertino, ar mes užtikrinsime ne blogesnes vaikui gyvenimo sąlygas naujoje vietoje.
Šis formalus leidimas reikalingas visoms šeimoms turinčioms nepilnamečių vaikų, tačiau mūsų istorijoje tai parodo valstybės veidmainystę, kuomet viena ranka tarsi siekiama geresnių sąlygų vaikui, tačiau kita – šeima apkraunama milžiniškas mokesčiais, taip apsunkinant gyvenimą ir pačiam vaikui.
Ši situacija nužudė mūsų šeimos pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis. Po šios akistatos su valstybe supratome, kad neapsimoka būti sąžiningais. Valstybė ne padės, ne informuos, o pasinaudos kiekviena proga apvogti savo piliečius, kurie suklys kad ir visiškai formaliuose, kad ir iš pirmo žvilgsnio visiškai nereikšminguose veiksmuose. Tai kodėl piliečiai turėtų elgtis kitaip ir nebandyti apgaudinėti valstybės institucijų, naudotis įstatymų spragomis?
***
Valstybinės mokesčių inspekcijos teisės departamento direktorė Rasa Virvilienė komentavo, kad įprastai Gyventojų pajamų mokestis (toliau – GPM) turi būti sumokamas tais atvejais, kai gyventojas nekilnojamąjį turtą parduoda brangiau nei kad jį įsigijo.
„15 proc. arba 20 proc.1 GPM skaičiuojamas nuo skirtumo tarp pardavimo ir įsigijimo kainos. Tačiau yra ir lengvatų, kuomet net ir pardavus būstą (butą ar namą su jam priskirta žeme) brangiau nei jis buvo įsigytas, mokesčio mokėti nereikia:
parduotame būste pastaruosius 2 metus iki pardavimo buvo deklaruota gyventojo gyvenamoji vieta; gyvenamoji vieta gyvenamajame būste buvo deklaruota trumpiau negu 2 metus, tačiau gautos būsto pardavimo pajamos per vienerius metus nuo jo pardavimo yra panaudojamos kito gyvenamojo būsto įsigijimui, kuriame gyventojas deklaruoja gyvenamąją vietą; kai nekilnojamasis daiktas išlaikytas nuosavybėje ne trumpiau nei 10 metų.
Aukščiau minėtos lengvatų taikymo sąlygos yra būtinosios. Tokiu atveju, kai būsto savininkas, parduotame būste iki pardavimo nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos, jam nėra pagrindo taikyti pirmųjų dviejų įstatyme nustatytų lengvatų.
Santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Todėl iš tokio turto pardavimo gautos pajamos yra gautos abiejų sutuoktinių lygiomis dalimis (jei vedybų sutartyje nenustatyta kitaip) ir deklaruojamos per pusę.
Tais atvejais, kai gyventojai įsigyja patalpas (neįrengtus butus daugiabučiuose namuose, neužbaigtus neįrengtus namus ar kitas neįrengtas patalpas) ir tokių įsigytų patalpų užbaigimui, t. y. apdailos darbams papildomai yra patiriamos išlaidos, tai apskaičiuojant tokių patalpų įsigijimo kainą, prie įsigyto neužbaigto turto įsigijimo kainos yra pridedama apdailos darbams faktiškai patirtų ir dokumentais pagrįstų išlaidų suma.
Kai nėra išsaugoti dokumentų originalai, įsigijimo dokumentais gali būti pripažįstamos atitinkamų institucijų patvirtintos tokių dokumentų kopijos (pvz.: notaro patvirtinta sutarties kopija, paslaugas suteikusios (prekes pardavusios) įmonės pažymos – sąskaitos kopija ir pan.).
Turto įsigijimo kainai taip pat priskiriamos išlaidos, patirtos įsigyjant turtą bei su šio turto įsigijimu susiję teisės aktuose nustatyti privalomi mokėjimai (pvz., atlygis notarams už notarinių veiksmų atlikimą, atlyginimas valstybės įmonei „Registrų centras“ už atliekamas registravimo paslaugas ir pan.), pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais.
Lengvatų taikymo nuostatos ir apmokestinimo tvarka yra įtvirtinta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokesčių administratorius neturi įgaliojimų nustatytąsias lengvatas taikyki kitaip, nei yra nustatyta įstatyme.
Tais atvejais, kai suma (kainos skirtumas) neviršija 120 atitinkamų metų VDU (vidutinių darbo užmokesčių), apmokestinama 15 proc. pajamų mokesčio tarifu, o 120 VDU viršijanti dalis – 20 proc. pajamų mokesčio tarifu. 2021 m. 1 VDU – 1 352,70 Eur; 120 VDU – 162 324 Eur“, – teisės departamento direktorė R. Virvilienė.
