Kadangi nuvažiuojame ten tik savaitgaliais, tai ir rūpintis savo daržu labai sudėtinga. Vis laiko, sveikatos pritrūksta.
Visko nespėjam apsidirbti – žolę kaskart atvažiavus reikia pjauti, gėlynus ir daržą ravėti, kažką dar sėti, persodinti, palaistyti, medelius pagenėti, pašluoti, pagrėbti ir pan.
Vyrui žolė pjauti patinka, jis sako taip galvą pravėdinantis. O man bulvių ravėjimas nėra pats smagiausias darbas. Mieliau prie gėlyčių kapstausi.
Tad norėdama pasilengvinti sau darbą paprašiau vietinių žmonių pagalbos. Mūsų sodyba ne vienkiemyje, bet nedidelėje gyvenvietėje, aplink nemažai namų.
Todėl apėjus kelis kaimynus ir pasiūliau už papildomą atlygį padėti nuravėti mano bulves, morkas, svogūnus, burokus. Lysvių daug, darbo nemažai, bet viena kaimynų šeima ir jų vaikai susidomėjo papildomu uždarbiu ir sutiko nuravėti mano daržą.
Suderėjom kainą ir sutarėm, kad per savaitę, kol mūsų nebus, jie tą daržą nuravės. Kiekvienam daviau po 20 eurų, vaikams – po 5. Iš viso šeimai 50 eurų, per dieną daržą visi galėjo nuravėti, o aš jiems daviau savaitę.
Džiaugiausi, kad pagaliau gal vieną savaitgalį ramiai su šeima pailsėsim, šašlykų pakepsim, prie ežero pasimaudysim, o ne su kauptuku ir grėbliu mojuosim.
Tai ką jūs sau manot – atvažiuojam – laukai dirvonuoja, nors su dalgiu pjauk žoles, per kurias nei bulvių nei burokų nebesimato! Net nebūta darže.
Nueinam su vyru aiškintis, kas čia per bajeriukai. Tai pas kaimynus balius vyksta, troba plyšta nuo dainų. Matosi, kad ne pirmą dieną „baliavoja“, nes neįmanoma susikalbėti. Vaikai tik paaiškino, kad gavę pinigų tėvai nusprendė draugų pasikviesti. Ir taip jau savaitę švenčia...
Mane toks įsiūtis apėmė!!! Patys kalti, kad iš anksto pinigus davėm.
Tad mums su vyru savaitgalį teko mojuoti kauptukais patiems. Čia bus gera pamoka, kaip negalima pasitikėti žmonėmis, net ir artimiausiais kaimynais...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
