Nesam ir iki karantino nebuvom dažni kavinių lankytojai, bet, kai jau tiek trimituojama apie šią „inovaciją“, buvo smalsu išbandyti, kaip tai veikia – kaip vyksta tikrinimas, su kuo nuskenuoja, ar prašo asmens dokumento, ar tinka vairuotojo pažymėjimas, ar tiktai asmens tapatybės kortelė...
Vilniaus senamiestyje užsukom į restoraną, kuriame anksčiau buvome valgę, ir mums patiko. Sėdėjo žmonių lauke – diena neypatingai šilta, nors saulėta.
Na, bet mes su galimybių pasais – drąsiai žengėm į vidų ir dairėmės, kam gi čia rodyti tuos savo pasus. Niekas prieiti neskubėjo, tai išsirinkome, kur sėsimės – prie kai kurių staliukų viduje jau irgi sėdėjo žmonių. Na ir jau rengiantis striukes priėjo mergaitė.
„Ar jūs su galimybių pasais?“ – paklausė.
„Na taip“, – išdidžiai atsakėme ir ėmėme krapštytis savo telefonuose. Štai, vienas, kitas QR kodas. Mergaitė pasilenkusi pažiūrėjo į mūsų telefonus, kažką perskaitė (gal pavardę, gal galiojimo datą) ir padėkojusi paprašė sėstis, netrukus atnešė meniu.
Nustebome – QR kodų niekas neskenavo, netikrino, ar jie veikiantys. O gal mes apskritai neskiepyti, svetimus kodus išsisaugojome telefonuose, kai pirmosiomis dienomis, kuomet galimybių pasai atsirado, ir pilnas feisbukas jais mirgėjo, nes tuščiagalviai skubėjo girtis ir rodytis?
Na, mums tai kas, be skiepo į uždarą patalpą su žmonių tirštumynu tikrai nebūtume veržęsi, o dabar ramiai sau sėdim, valgom.
Senamiestyje tą dieną vyko kažkokia folkloro šventė, tolėliau vienas stalas uždainavo. Smagumėlis. Pro duris įvirto dar vienas spalvingas būrys su tautiniais rūbais, linksmai nusiteikę vidutinio amžiaus moterys ir vyrai. Mergaitė juos pasitiko.
Ne ne, jie ne lauke valgys, maistas ne išsinešimui. Jie nori valgyti viduj. Galimybių pasai? Viena kita moteris iš kolektyvo parodo. Aišku, irgi niekas neskenuoja, tik pažiūri. Vienas vyras aiškina – užmiršau, turėjau. Kitas žada parodyti skiepijimo pažymą, bet galiausiai neparodo nei tos.
Mergaitė bando sakyti, kad negali visų įleisti, bet jie kategoriškai nesutinka – jei visi, tai visi. Smalsiai stebime, kaip veiksmas rutuliosis toliau, bet ilgai laukti neteko. Smagusis kolektyvas buvo paslaugiai įkurdintas per kelis staliukus nuo mūsų. Gaila, šis nedainavo, bet ir ten buvo išties linksma.
Taip ir liko neaišku, ar mūsų aplankytas restoranas – išimtis, ar taisyklė, kaip veikia Galimybių pasai. Akivaizdu, išbadėjęs verslas naudosis kiekviena galimybe pažiūrėti pro pirštus, juk keliolikos žmonių alkana kompanija – tai jau garantuota triženklė suma.
Mums tai kas – mes skiepyti, nelabai rūpi, ar toje kompanijoje be galimybių pasų buvo kas nors užsikrėtęs, ar ne. Jiems patiems, akivaizdu, kad juo labiau nerūpi, net toks klausimas nekyla. Restoranui rūpi triženklė suma, kurią jie pravalgys.
Šioje situacijoje gaila vieno – mokesčių mokėtojų pinigų, kurie buvo sukišti kuriant „inovaciją“, kurią taip lengva apeiti.
