Vien jau pavadinimas sulferuoja, kad netrukus gatvėse išdidžiai vaikščios visa galintys ir akis nudelbusieji – be jokių pasų ir galimybių.
Užmetus akį į istoriją, analogų tam galima rasti daug. Ir kaip tai ne laiku ir ne vietoj, kuomet Lietuva, kaip vaikas, palyginus su kitomis valstybėmis, tik auga ir baikščiai drebėdama kalba apie lygias teises mažumoms.
Tačiau neapsigaukime. Kam išvis reikalingas toks pasas? Greičiausiai ne tam, kad nuo karantino griežtų sąlygų pavargę piliečiai pagaliau galėtų buitinį taurelės kilnojimą perkelti į viešąją erdvę ir iki paryčių paūžti naktiniame klube. Na, tai bent nėra pagrindinė priežastis.
Galimybių pasas yra būdas išgelbėti verslus. Paprastai tariant, su juo žmonės eis į įvairias vietas ir renginius, kur leis savo pinigus. Galime dabar pabūti lygūs ir po pusmečio visi tokie pat nediskriminuoti sėdėti namuose, nes paprasčiausiai nebeturėsime, kur eiti.
Sunku tikėti, jog mūsų mylimos vietos, skaičiuodamos antrus metus be pajamų, išlauks, kol visi antivakseriai perskaitys pakankamai knygų, įgis aukštąjį išsilavinimą ir pagaliau pasiskiepys.
Ilgą laiką restoranų, klubų savininkai, renginių organizatoriai girdėjo, kad dabar metas gelbėti gyvybes, o ne linksmintis. Kai kuriems žodis „pramoga“ jau tapo keiksmažodžiu, kuris reiškia spjūvį sveikatos sistemai ar nemeilę seniems tėvams. Nepaisant to, kad ta „pramoga“ kai kam buvo ilgus metus kurtas pragyvenimo šaltinis.
Keista žiūrėti į galimybių pasus kaip į ilgalaikį projektą. Tiem, kurie tvirtai tikina, jog niekuomet nebegrįšime į ankstesnį gyvenimą, vertėtų pažvelgti į istoriją. Prieš šimtmetį pasaulis grūmėsi su ispaniškuoju gripu.
Kovojo ne su respiratoriais, dezinfekciniais ir reanimacijomis, o su marle ant veido ir palatos lova, kuri vargiai galėtų konkuruoti net su Žvėryne seniau veikusios infekcinės ligoninės gultu.
Visgi pasaulis tą kovą laimėjo ir tikrai ne vien prieš ispaniškąjį gripą.
Tad pabūkime nelygūs. Jei tik čia ir tik tiek – dar labai gerai gyvensime.
