Atšilus orams kai kurie lankytojai, pastebėjau, bendrauja su pacientais pro atvirus langus. Nežinau, kokiuose skyriuose šie guli ir ar taip galima, nesigilinau per daug.
Tikrai ilgu ligoninėje, kai neįleidžia artimųjų. Kai esi izoliuotas nuo visko. Net jeigu sergi ne korona. Žinau tai puikiai, nes ir pačiai teko gulėti ligoninėje tris savaites.
Todėl įsivaizduoju, kad norisi atverti langus į pasaulį. Pabendrauti ne per telefoną, susitikti su gyvais žmonėmis.
Švietė saulytė, todėl ši išlindusi pro langą su juo džiaugsmingai bendravo. O kad vienas kitą girdėtų, tai gana garsiai rėkavo, todėl nenugirsti jų pokalbio nebuvo įmanoma.
„Tai jau geriau jautiesi?“ – šuktelėjo jis pro langą išlindusiai savo moteriai.
„Jau gerai, galiu važiuoti namo! Labai atsibodo čia! Tik daktarai dar neišleidžia“ – juokdamasi atsakė ji.
„Tik jau nesugalvok prašytis namo! Niekas tavęs nepriims, jei serganti sugrįši!“ – piktokai atrėžė sutuoktinis.
„Tai ne ne, negrįšiu serganti“, – atsakė nusiminusi pacientė.
„Dar slaugyt tave reiks. Gulėk tik ir nesirodyk, b... kol nepasveiksi!“ – atšovė vyras.
Buvau pasibaisėjusi. Eidama pro šalį net atsisukau pažiūrėti, kas čia toks taip „gražiai“ su savo žmona kalba... Treninguotas, pusamžis vyras.
Taip pagailo tos moters. Ji nusiminusi nusijuokė, neva, čia taip papokštavo jos vyras. Bet tokie grubūs juokeliai tikrai nekėlė šypsenos praeiviams.
Lankytojas netrukus prisidegė cigaretę ir pasišalino su maišeliu. Panašu, kad ne žmonai jis buvo skirtas, turbūt parduotuvėje sau kažką pirko...
Taip liūdna pasidarė, kad moterys šiais laikais vis dar priverstos kęsti emocinį ir psichologinį smurtą, viešą pažeminimą. Ir liūdna, kad nieko dėl to negalima padaryti. Žmonos vis tiek neturi, kur pabėgti, o bent trumpam pabėgusios vis tiek grįžta namo pas tą patį smurtautoją.
