Kuo puokštė didesnė ir brangesnė, tuo jo sąžinę slegia didesnė nuodėmė.
Kiek puokščių per savo santuokinį gyvenimą žmonai esu dovanojęs, tikrai nesuskaičiuosiu. Kaip ir nesuskaičiuosiu, kiek kartų jai buvau neištikimas...
Per dešimt mūsų vedybinių metų nusidėjau ne tik darbais – žodžiais, mintimis, žvilgsniais ją apgaudinėjau kasdien– tai, mano nuomone, taip pat yra neištikimybė.
Kiekvieną kartą, kai tik išduodavau savo mylimą moterį, bėgdavau pirkti jai dovanos, gėlių, saldainių, veždavausi prie jūros.
Ji būdavo laiminga, įspūdžiais dalindavosi socialiniuose tinkluose ir girdavo savo nuostabų vyrą, kuris taip beprotiškai ją myli ir lepina...
O realybė buvo visai kitokia. Aš ją begėdiškai apgaudinėdavau. Tačiau ilgainiui mane tas melas ir dvigubas gyvenimas pradėjo slėgti, dusinti. Visos apgavystės privedė mane iki panikos priepuolių.
Dėl tokių priepuolių, kurių metu stoja širdis ir atrodo, kad miršti, pasidariau psichologiškai ir fiziškai visiškai išsekęs, pradėjau vartoti antidepresantus. Palikau visas meilužes, simpatijas, „užraukiau“ komandiruočių romanus.
Pradėjau lankytis pas psichologą, tačiau nepasidarė lengviau – gydytojo teigimu, pirmas žingsnis link pasveikimo – išlaisvinti save iš dvigubo gyvenimo, prisipažinti žmonai apie savo nuodėmes.
Taip, rizikavau mūsų santuoka, tačiau jau buvau taip giliai įklimpęs savo š... kad jau nebegalėjau kvėpuoti, judėti. Man nuolat trūko oro, naktimis prabusdavau uždusęs, tarsi po kokio maratono. Turėjau jai tai pasakyti, nes visa tai naikino mane iš vidaus.
Sukaupiau visą drąsą. Kaip bus, taip bus. Juk turėjau drąsos ją apgaudinėti, reikėjo dabar sukaupti jėgų apie tai prisipažinti.
Nupirkau žmonai didžiausią puokštę, kokią tik galėjau apglėbti. Kai atsisėdome vakarieniauti, viską jai išklojau. Pasakiau tai, ką kiti vyrai nutyli visą gyvenimą.
Kaip per išpažintį kunigui visus savo klystkelius jai išpasakojau. Pasakiau, kad noriu pradėti viską iš naujo. Jei tik ji, žinoma, norės.... Žmonos veidas išblyško, jai pradėjo trūkti oro... Pradėjo alpti... Nereikia net pasakoti, kad viskas buvo labai blogai.
Bet mano atvirumas buvo nuoširdus. Mano mylima moteris visiškai neišsižadėjo manęs ir mūsų santuokos.
Dabar mes gyvename atskirai. Bet kartu vaikštome pas psichologą ir bandome viską pradėti iš naujo. Darysiu viską, kad savo mylimai moteriai nebetektų dovanoti gėlių „iš reikalo“, tik tam, kad nuraminčiau savo sąžinę ir priversčiau pasijusti save geriau.
Kodėl visa tai pasakoju? Nes noriu kitus panašiai besielgiančius vyrus paraginti vertinti, ką turi. Branginti savo moteris.
