Ar sutinkate, kad prieš savaitę buvęs pirmadienis jums buvo pats liūdniausias? Ar neatrodo keista, kad kažkas kitas geriau nei jūs pats žino ar prognozuoja, kaip turėtumėte jaustis? Netgi, jei kitiems tai – liūdniausia diena, kodėl jūs turėtumėte tą patį išgyventi?
Laimė priklauso nuo mūsų emocijų
Emocijos yra smegenų sukurta patirtis, apibendrinant trejopo pobūdžio informaciją. Mūsų smegenys subjektyvų jausmą formuoja apibendrindamos informaciją apie mūsų fizinę būklę, aplinką ir asmeninę patirtį.
Pavyzdžiui, iškritus sniegui ir pašalus galime jaustis itin pakylėti, nes su žiema siejame malonias vaikystės patirtis, primenančias smagų čiuožinėjimą nuo kalniukų rogutėmis ar slidinėjimą.
Štai kodėl yra labai svarbu jaustis fiziškai gerai ir turėti suformuotas kuo pozityvesnes patirtis. Kuo daugiau pozityvių patirčių esame sukaupę, tuo geresnes patirtis galime kurti ir jomis mėgautis.
O kas, jei prisiminimai nėra tokie teigiami? Gal žiema primena vienatvę ar varginančią buitį?
Mokslininkai turi atsakymą. Tyrimais įrodyta, kad slogias patirtis po truputį galima „gydyti“. Paprasčiausias „vaistas“ – pradėti daryti tai, kam protas nesipriešina, tačiau to vengiame. Jei lauke šalta ir užklupo melancholiška nuotaika, verta padaryti kažką, ko anksčiau nedarėte. Išeiti pasivaikščioti, padaryti nuotraukų sesiją telefonu ar automobiliu nuvažiuoti papildomą kilometrą iki vaizdingos panoramos. Nesvarbu, ko imsitės, svarbu, kad tai jums patiktų ir pakylėtų nuotaiką. Kelis kartus „papraktikavus“ tokį pratimą, išmoksite „perlaužti“ aplinkybes, kurios primena nemalonias patirtis.
Supratę ir veiksmais „patikrinę“, kad emocijos – labai asmeniška, nuo mūsų priklausanti patirtis, galime vis labiau pasirūpinti savo laime. Jeigu į sniegą ir šaltį galime reaguoti skirtingai, vadinasi galime pasirinkti, kaip reaguosime į kitas mūsų gyvenimo aplinkybes tiek asmeniniame, tiek ir profesiniame gyvenime.
Jeigu viskas taip paprasta, kodėl mes nuolat negyvename lydimi laimės jausmo?
Kai troškimai valdo
Prieš kelerius metus per pokalbį su Holivude įspūdingą karjerą padariusiu ir pozityvumu spinduliuojančiu dokumentinių filmų kūrėju paklausiau, kokia jo sėkmės ir laimės paslaptis. Jis atsakė, kad svarbiausia – mėgautis tuo, ką turi šiuo metu. Pamenu, iš nuostabos net perklausiau – „kaip?!”
Iš karto mintyse „prasukau“ filmuką apie tai, kas trukdo mano laimei ir ko man labiausiai trūksta. Dabar žinau, kad smegenys sureagavo įprastai. Iš savo protėvių esame išmokę neigiamą informaciją aptikti greičiau nei teigiamą. Vis dėl to prieš mane buvo sėkmingas pozityvumo pavyzdys ir pateikta idėja man patiko, todėl nusprendžiau tyrimuose ir praktikoje ieškoti, kaip tai įmanoma pasiekti.
Mūsų smegenų veiklą tyrinėjantys neuromokslininkai įrodė, kad mūsų norai ir troškimai mus programuoja būti nelaimingus. Kodėl? Kai negali turėti to, ko nori, be abejo, jautiesi nusiminęs, prislėgtas – gal netgi apimtas nevilties ir sugniuždytas. Netgi kai troškimas išsipildo, atlygis gali būti ne toks jau malonus, kainuoti labai daug arba pasirodyti esąs trumpalaikis. Tai ką daryti?
Jeigu nuolat save graužiame dėl to, kad neturime, ko trokštame, eikvojame psichinę jėgą, kuri mums yra būtina gerai nuotaikai, stipriai sveikatai ir visavertiškam gyvenimui susikurti. Išmokę pozityviai vertinti dabartinę situaciją, smegenyse susikuriame pamatą reaguoti kuo ramiau, ir tai leidžia pasiekti maksimalių įmanomų rezultatų. Taip, ramybė yra tai, ko dažniausiai trūksta laimės jausmui susikurti.
Dabartinis pasaulis pandemijos ir kitų iššūkių akivaizdoje tarsi laiko mus įtampos gniaužtuose. Nuolat patirdami įtampą esame kaip vairuotojai, kurie be paliovos spaudžia akceleratoriaus pedalą ir sunkiai valdo automobilį. Tam tikrose situacijose turime išmokti atleisti „gazą“, gal net šiek tiek pristabdyti, kad atsipalaiduotume ir geriau suvaldytume savo psichinius procesus. Pagrindiniai požymiai, kad „gazas“ spaudžiamas per giliai, yra dažnai pasireiškiantis pyktis ir baimė.
Tiesa, negalima pernelyg atsipalaiduoti ir leisti situacijoms užgožti mus. Gera pusiausvyra yra jaustis pakankamai ramiai didžiąją laiko dalį ir tam tikroms aplinkybėmis spustelti „gazą“ ir, paragavus šiek tiek streso, lengviau įveikti labiau sudėtingus iššūkius.
Pozityvumą ir ramybę susikurti bei geras patirtis formuoti galima dviem būdais. Kai įvyksta kas nors gera dabartiniu metu, net jeigu tai atrodo mažiausia smulkmena, stengtis tuo pasimėgauti kuo ilgiau, kuo labiau ir lyg gydančiu balzamu „patepti“, leisti persmelkti ankstesnes neigiamas patirtis.
Antra, kai dabartyje nutinka kas nors neigiama, kaip priešnuodį stengtis į sąmonę iškelti teigiamas emocijas ir mintis.
Gyvenimas – pati geriausia treniruotė
Žinodami, kad emocijos priklauso nuo mūsų asmeninės patirties ir įgūdžių reaguoti į dabarties aplinkybes, į gyvenimą galime pažvelgti naujai. Gerą to pavyzdį pademonstravo sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys viename iš savo interviu prilygindamas savo dabartinį statusą kaip į fronto liniją išleisto be pasitikėjimo ir šovinių karininko būklę. Jis žvelgia į tai kaip į gerą treniruotę. Toks požiūris yra pozityvus, leidžia nuimti dalį nereikalingo streso nuo aplinkybių, kurių neįmanoma šiuo metu pakeisti, vertinimo ir susitelkti į tai, ką galima daryti esamomis sąlygomis.
Tikroji sėkmę pasiekusių asmenų paslaptis – ne kovoti, o priimti tai, kas šiuo metu yra, ir daryti viską, kas įmanoma einant savo pasirinktu keliu asmeniame ir profesiniame gyvenime.
Pagal tai, kaip pozityviai pavyksta spręsti iškylančius iššūkius, psichologai išskiria keturis žmonių elgesio brandos lygius. Štai nedidelis testas, kuris leidžia pasitikrinti, koks yra „gazo“ ir stabdžių balanso lygis.
Pirmajam elgesio tipui priskirtini žmonės, kurie, iškilus sunkumams, skundžiasi, yra užvaldyti neigiamų emocijų dėl nepalankių aplinkybių.
Antrąjį lygį pasiekusieji suvokia, kad juos yra užvaldžiusios neigiamos emocijos, tačiau nesugeba jų pakeisti, susitaiko ir tyliai kenčia dėl to.
Trečiajam lygiui priklauso tie asmenys, kurie dėl nepalankių aplinkybių jaučiasi suirzę, tačiau to neparodo, įžvelgia tam tikrų teigiamų dalykų, o su neigiamais, nors ir nemaloniais, yra linkę susitaikyti.
Ketvirtasis lygis pasiekiamas tada, kada dėl neigiamų aplinkybių nekyla nepasitenkinimo. Suprantama, kad situacija yra tokia, kokia yra šiuo metu, ir ramiai svarstoma, ką daryti esamu metu.
Pats sunkiausias yra antrasis lygis. Labai daug asmenų pasirenka jame likti. Tačiau nesvarbu, kokio sąmoningumo lygio pavyksta pasiekti, verta nenuleisti rankų ir judėti pirmyn ir mokytis kuo geriau subalansuoti savo „gazo ir stabdžių“ sistemą. Tam reikia būti aktyviems, pozityviems ir ieškoti geriausių asmeninių sprendimų. Tada laimės jausmas vis dažniau persmelkia kasdienybę.
