Šiuo pasakojimu tikrai nenoriu niekam keršyti, o tą naktį sutikti darbuotojai jau seniai mane pamiršo, bet vis viena noriu pasidalinti savo patirtimi, nes prasidėjus koronaviruso sezonui girdėjau daug istorijų apie panašias nemalonias patirtis ligoninėse bei poliklinikose.
Nuo vasaros vidurio keletą kartų per savaitę užklupdavo stiprus pilvo skausmas, kuris užklupdavo lyg aštrus dūris. Skausmą jaučiau virškinimo sistemos dalyje.
Kadangi tuomet dar nebuvo galimybės gyvai apsilankyti pas gydytoją, teko konsultuotis telefonu. Kalbėjau gal su šešiais skirtingais gydytojais, visi pasižymėjo panašiu „entuziazmu“, tiksliau, abuojumu klausydamiesi mano prašymo padėti, patarti, išsiaiškinti, kodėl mane kankina šie skausmai.
Rugsėjo mėnesį skausmų nebuvo, jau džiaugiausi, kad praėjo. Tačiau spalio pradžioje vieną vakarą staiga vėl užklupę skausmai privertė vidury nakties važiuoti į priimamąjį. Skausmai nesiliovė aštuonias valandas, negalėjau nei gulėti, nei eiti, nei užmigti, ir jie buvo stipresni nei vasarą.
Pirmą valandą nakties vyras išvežė mane į vienos ligoninės priimamąjį, teikiantį skubią pagalbą.
Dabar jau galima žodį „skubų“ rašyti kabutėse, nes tai, ką ten patyriau, buvo absurdas. Dėl viruso į vidų mane įleido vieną, o registracijoje sėdėjo kelios nepatenkintos poniutės ir plepėjo. Dvi buvo su blakstienomis, kuriomis galėjai ir grindis pašluoti, o kitos – tiesiog nusivylusios gyvenimu vidutinio amžiaus slaugytojos.
Kėdėje raitydamasi dėl pilvą raižančio skausmo užpildžiau krūvą popierių ir, žinoma, dabartinius „ar buvau užsienyje, ar kontaktavau su žmogum, kuriam diagnozuotas covid-19“.
Tuomet lyg banke turėjau paspausti aparačiuką ir gauti kvitą su savo eilės numeriu! Noriu pabrėžti, jog su manimi priimamajame nebuvo nei vieno žmogaus!
Maniau, jog jie juokauja vadindami tai skubiąja pagalba. Jei iš išorės nesimato sužalojimų, tai turiu sėdėti ir laukti raitydamasi iš skausmo, kol į mane pro langelį abejingai spoksojo ten dirbančios poniutės.
Prasėdėjau beveik pusvalandį nerasdama pozos, kad ne taip skaudėtų pilvą, kol per langą viską stebėjęs mano vyras nepaskambino ir neliepė eiti ir pasakyti, kad paskubėtų.
Nuėjau, paprašiau ar galima greičiau, nes labai skauda. Viena stambi slaugytoja „maloniai“ mestelėjo: „Turi lapelį su numeriu, kai jis suskambės, tada ateis eilė.“
Vis dėl to mane išgirdo – po penkių minučių mane pakvietė, atėjo jaunas daktaras, kuris vienintelis su manimi elgėsi kaip su normaliu pasientu.
Atėjusi paimti kraujo slaugytoja irgi sugebėjo nepatenkinta paburbėti: „Negi taip skauda?“ Daktaras jai atsakė: „Na taip, skauda.“
Tuomet kitas pilvo tyrimą ultragarsu man atlikęs daktaras taip pat nepatenkintas žiovavo per kaukę.
Galiausiai man suleido vaistų, skausmas po truputėlį nurimo. Nors gydytojas ir pamiršo diagnozės dokumentą įkelti į programą, tuo ši naktis baigėsi.
Žinau, jog dabartiniai laikai sunkūs visiems, ir gydytojai turi labai daug darbo, bet, manau, žmogiškumas visuomet turi išlikti, ir būtų malonu, jei šį prašymą išgirstų kas gali ir bent sekundei susimąstytų.
