Vieni teigia, kad mokoma iš senų vadovėlių, programos sustabarėjusios, kiti ugdymą prilygina štampavimui. Rimvydas Valatka garbina atviro proto koncepciją, o čia dar benzino į mokyklos laužą įpylė ypač prasti matematikos brandos egzaminų rezultatai.
Nors dabar man prikabintas senjoro rangas ir galėčiau ramiai žiūrėti pro langą į dangų, bet daugiau kaip 40 metų atidaviau švietimo sistemai, tai...
Visiškai teisūs būsime sakydami, kad kiekvienas vaikas yra individualus ir štampai gadina asmenybę, bet individualus masinis mokymas prieinamas tik atskirais atvejais: anksčiau turtingų aristokratų šeimose, dabar gi gali pabandyti nemažai milijonų turintys asmenys.
Valstybė kiekvienam vaikui mokytojo nesamdys, todėl mūsų mokykla ir vadinasi bendrojo lavinimo mokykla.
Paprasčiau tariant, suteikia išsilavinimo pagrindus kiekvienam vaikui. Kiek tai atitinka realybę, tai jau kitas klausimas.
Bet labai klystume sakydami, kad mokoma iš pasenusių, sustabarėjusių vadovėlių. Mano (ir ne tik mano) kartos mokiniai vidurinės mokyklos suole tokių sąvokų, kaip išvestinės, diferencijavimas, integravimas, tikimybių teorija net negirdėjo. Jas išgirdau ir naudojau studijuodamas fizikos-matematikos fakultete.
Esu tikras, kad daugelis, kurių veikla tiesiogiai nesusijusi su matematika, vargu, ar įveiktų bent pusę uždavinių, kuriuos sprendžia trečiokai ar ketvirtokai – tiek yra pasikeitusios mokymo programos ir vadovėliai.
Kita vertus, mokymo lygis metai iš metų smunka, dalis finansiškai pajėgių tėvų samdo papildomai mokytojus, ilginami mokslo metai ar ieškoma kitų išeičių, bet rezultatų kaip nėra taip nėra.
Manau, ne vienam teko stebėti humoristines bėgimo lenktynes, kai varžomasi įlindus į maišus. Juokinga ir linksma.
Dabar stebėkime normalias bėgimo rungtynes, kuriose tik vienas bėgikas verčiamas bėgti maiše ir jis nuolat ūdijamas tiek varžybų organizatorių, tiek žiūrovų. Kai kam gal ir linksma, bet ne bėgikui maiše. Štai tas bėgikas maiše ir yra šiuolaikinis mokytojas. Neįtikėtina? Ką gi, tęsiam.
Vaikai iš tiesų yra labai įvairūs (talentingi, gabūs, mažiau gabūs, darbštūs ar prie tinginio), šeimos taip pat: vienos vaikus lepina, kitoms – nerūpi, vieni kontroliuoja kiekvieną atžalų žingsnį, kitų – tiek savarankiški, kad ir rūkalų sugeba nusipirkti.
Buvo laikai, kai neįsisavinusiems kurso, skirdavo papildomus darbus (pataisas) ar palikdavo antriems metams. Tokių antramečių buvo vienetai (mokyklų pažangumas svyravo apie 95 proc.).
Kažkas kažkam įrodė, kad toks antrametis yra traumuojamas ir negalima palikinėti antriems metams. Atsisakyta ir pataisų.
Rezultatas. Klasėje buvo vienas tingus Petriukas. Jo bendraamžių (10-14 metų) logika paprasta: jei Petriukas nesimokė ir jis perkeltas, tai kodėl turiu mokytis aš? Ir taip vietoj vieno Petriuko klasėje jau Petriukų visa dešimtis.
Negana to, atsilikimas kasmet auga, mokytojas, kad jį suprastų, priverstas nuleisti dėstymo kartelę, o norintys mokytis vaikai nebegauna to, ką turėtų gauti.
Vaikai yra skirtingi ne tik gabumais, bet ir elgesiu. Vieniems būdingas iš mažų dienų pareigos jausmas, kiti judrūs, mėgstantys vaikiškas išdaigas. Genys margas, pasaulis dar margesnis, tad ir tarp vaikų yra tokių, kurių veiksmuose aiškus piktybiškumas.
Nereikia abejoti, kas 10-14 metų vaikui bus autoritetas: mokytojas ar bendraamžis, pasiuntęs viešai mokytoją trijų raidžių adresu. Ir taip vietoj vieno „auksaburnio“ atsiranda visa grupė, o mokytojas vėl aukoja 10-15 minučių pamokos, spręsdamas grupelės problemas kitų mokinių sąskaita ir nuleisdamas mokymo lygio kartelę dar žemiau.
O kada vaikas paauga, ateina laikas gimnazijai ir motyvuotam supratimui, pasireiškia didžiulės lavinimosi spragos. Nukenčia ir bendraklasiai – juk mokytojas dirbo sumažintu pajėgumu.
Supaprastintas mokymas ir nuolatinė kova su „auksaburniais“ – tokia progimnazijos mokytojo kasdienybė. Prisitaikymas prie progimnazijos mokymo lygio ir siūlymas gabesniems vaikams papildomą apmokamą mokymą – tokia eilinės gimnazijos mokytojo kasdienybė.
Stebina ir vaiko teisių tarnybų veikla, kurios nemato, kad kasdien pažeidinėjama tūkstančių vaikų teisė į kokybišką mokymą ir saugo tiktai chuliganaujančių paauglių teises.
Ir tai ne vienintelės mokymo lygio nuosmukio priežastys.
Apsvaigę nuo laisvės pojūčio 1989-1990 metais atsisakėme savos lietuviškos, tegu ir tarybinės, mokyklos tradicijų, padėjusių išsaugoti lietuviškumą ir pasekėme Nikitos Chruščiovo pavyzdžiu (šis po vizito į JAV, susižavėjęs kukurūzais, nurodė juos sėti, neatsižvelgdamas į vietos sąlygas, beveik visoje SSRS teritorijoje) ir pradėjome grūsti savon švietimo sistemon dalis iš Švedijos, Norvegijos, Škotijos, JAV ir dar bala žino iš kurių švietimo sistemų.
Nepiktnaudžiausiu jūsų laiku (visoms „naujovėms“ reikalinga jaučio oda), o pasitenkinsiu tik vienu pavyzdžiu: vaikų su protine negalia integravimu į bendrojo lavinimo mokyklą.
Esmė tokia: tokie vaikai mokomi ne specialiose mokyklose, o kartu su visais. Idėja tikrai patraukli, tad pirmyn – darom ir mes. Tiktai pamiršome vieną „smulkmeną“: užsienyje su tuo vaiku klasėje dirba mokytojo padėjėjas, o pas mus padidino mokytojui tos pamokos kainą 5-15 proc. už 1 vaiką su sąlyga, jei yra pinigų.
Tad kas rizikuos palikti 20-25 vaikus vieno vaiko labui?
Kažkada teko dalyvauti Skaudvilės pagalbinės mokyklos 10-mečio koncerte, ruoštą tos mokyklos vaikų. Nesinorėjo tikėti, kad tai tos mokyklos vaikai, bet atmintyje ir dabar liko direktorės žodžiai: „Vedėjau, jie yra tokie pat vaikai, tik su jais reikia dvigubai ,trigubai ilgiau dirbti“.
Pamastymui:
1. Lietuviškai integruotas, o tiksliau – savieigai paliktas mokinys.
2. Pagalbinės mokyklos mokinys, kuriam iš tiesų skiriamas individualus dėmesys.
Kas geriau?
Analogiškų skolinių mokyklos darbo sferose pakankamai. Jei turėtų galimybę prisikelti anapilin išėjusios tautinės mokyklos kūrėja profesorė Meilė Lukšienė ir jos bendražygė Vanda Zaborskaitė, tai pamačiusios, kad išsvajota tautinė mokykla virto svetimais skudurais aprengta ubage, vėl gultų į grabus ir pačios dangčius užsivožtų.
Šoktelsiu į savo rašinio pradžią – kiek bendrojo lavinimo programos atitinka savo pavadinimą.
Geriausias pavyzdys – matematika. Be minėtų perkėlimų, pavartykime elementarinės matematikos uždavinyną, skirtą fizikos-matematikos fakultetams. Nenustebkite jame radę rodiklinių, logaritminių, trigonometrinių lygčių, kurios perkeltos į gimnazijos uždavinynus.
Užtat neretam abiturientui be kalkuliatoriaus padalinti-sudauginti triženklius skaičius problema.
Lietuvių kalbos pamokose sintaksės, gramatikos subtilybių mokoma vos ne lituanistikos katedros lygiu, bet dažno moksleivio braižas grynai „daktariškas“, nes rašysenos mokslas – dailyraštis – senai pašalintas iš pradinių klasių programų.
Fizikos pamokose giliai nagrinėjame bangines ir kvantines šviesos savybes, bet gimnaziją baigęs mokinys neturi žalio supratimo apie kasdien naudojamą akumuliatorių. Ir taip toliau.
Paprasčiau tariant, bendrojo lavinimo programos nuolatinių reformų eigoje tiek išsipūtė nuo specialiųjų dalykų, kad seniai prarado savo paskirtį, mokytoją taip įspaudė į programų ir laiko rėmus, kad atviro proto koncepcija yra ne kas kita, kaip Tomo Moro „Utopija“.
Žinau, kad mokytojas tikrai pajėgus pasiekti idealų mokymo tikslą – tuščią protą paversti atviru. Bet... Yra vienas mažytis „bet“: toks atviras protas liks be brandos atestato.
Ir nereikia smerkti mokytojo. Jis įkištas į reformų maišą ir verčiamas šuoliuoti. Jį visi moko, kaip reikia dirbti... surištomis rankomis.
