„Tikriausiai niekas nepaneigs, jog ekologiškas ir sveikatingas dviračių transportas Vilniuje kol kas dar tebėra nemylimo posūnio vietoje. Nors jo nauda niekam neturėtų kelti abejonių.
Aktyviai naudojant dviračius, mieste sumažėja transporto kamščiai ir oro tarša, taupomi energetiniai ištekliai, kurių Lietuva labai nedaug turi ir teigiamai veikiama žmogaus sveikata. Racionaliai ir reguliariai važiuojant dviračiu, gerėja širdies veikla. Dėl to stiprėja sveikata ir ilgėja žmogaus amžius, tausojami kojų sąnariai ir teigiamai veikiamos kitos organizmo sistemos ir funkcijos, pirmoje eilėje – emocijos.
Mes, sostinės dviratininkai, kreipiamės į jus dėl labai prastos dviračių takų būklės mūsų mieste. Pirmiausia apie dviračių tako (atsiprašome, šuntakio) Santariškės – Žalieji Ežerai – Europos parkas būklę. Šis takas, kuriuo labai daug dviratininkų važiuoja į Balsio ežero paplūdimį ir Europos parką, neatitinka jokių standartų ar reikalavimų, kuriais vadovaujamasi tiesiant dviračių takus. Jau 15 metų vargstame.
Kai kurie dviratininkai, neapsikęsdami vargingo važiavimo tokiu prastu taku, rizikuodami pakliūti po automobilio ratais, drįsta važiuoti Žaliųjų Ežerų gatve, nors eismas čia labai intensyvus.
Ne kartą buvo kreiptasi į jus, rašoma spaudoje ir portaluose, tačiau viskas veltui. Matyt, jums dviratininkai ir dviračių transportas, kuris pagerintų sostinės orą ir sumažintų kamščius mieste, nelabai terūpi.
Nežinome, kas tą „taką“ projektavo ir tiesė. Prabėgo 15 metų, o takas iki šiol neužbaigtas.
Pačioje pradžioje (apie 1 kilometrą iki Verkių dvaro) takas puikus, atitinka visus reikalavimus. Jis net padalintas balta juosta į dvi dalis: pėstiesiems ir dviratininkams. Tačiau vos tik takas įneria į Verkių mišką, staiga, tarsi mostelėjus burtininko lazdele, dingsta asfalto danga. Matyt, pritrūko asfalto, arba jį kas nors pavogė ir panaudojo savo kiemui išasfaltuoti.
Pateikiame trumpą šio šuntakio charakteristiką. Drėgnuoju laikotarpiu čia telkšo balos, kurios greitai virsta purvo voniomis, o sausuoju periodu tenka kvėpuoti dulkėmis.
Šios vasaros liūtys vietomis „išgraviravo“ jau ir taip nelygų tako paviršių. Atsirado rėvos, kurios kelia pavojų dviratininkams, ypač mažiesiems. Tako paviršius nusėtas akmenimis ir skalda, dėl to vibracija labai vargina dviratininko rankas. Važiavimas dviračiu tampa panašus į darbą su kokiu nors vibruojančiu, žmogaus sveikatai pavojingu aparatu. Ilgainiui toks „sportas“ gali ne sveikatą pagerinti, o „padovanoti“ rankų riešų sąnarių vibracinę ligą. Tą faktą galiu patvirtinti iš savo asmeninės praktikos.
Per tuos pusantro dešimtmečio nuvažiavau daugiau nei 90 tūkst. kilometrų ir turiu pripažinti, kad tikrai skauda riešų sąnarius. Kam reikės pateikti sąskaitą už sužalotą dviratininkų sveikatą – Vilniaus miesto savivaldybei ar tako tiesėjams?
Take po lietaus vietomis telkšo balos, o vėliau vanduo išgaruoja ir susidaro purvo vonios.
Įkalnėse ir nuokalnėse po liūčių nutekėdamas vanduo suformuodavo gilias rėvas. Dėl to pernai vasarą kažkokie gudruoliai įkalnėse ir nuokalnėse pripylė skaldos, todėl šie ruožai tinka važiuoti traktoriumi ar sunkvežimiu, bet ne dviračiu.
Tačiau gamta iš tokių „remontininkų“ pasityčiojo. Po pastarųjų liūčių ir skalda neatlaikė. Atsirado gilios rėvos. Dėl to važiuoti į pakalnę labai pavojinga. Galima ir sprandą nusisukti. Ekstremalams gal ir tinka toks „takas“, o ką daryti eiliniams dviratininkams, tuo labiau vaikams?
Toks „remontas“ – Sizifo darbas. Tokia tako danga greitai „suėda“ dviračio padangas, kurias tenka keisti vos ne kiekvienais metais. Labai dažnai padangos praduriamos, nes tokiame paviršiuje neįmanoma ant žemės pastebėti aštrių daiktų. Takas skirtas pėstiesiems ir dviratininkams. Kadangi jis nepadalintas skiriamąja juosta į dvi dalis, vienų ir kitų judėjimas vyksta chaotiškai. Kai kada įjungiamos ir emocijos.
Ties tako susikirtimu su Gulbinėlių gatve „tiesėjai“ dar sugalvojo pasityčioti iš dviratininkų. Jie įrengė jiems specialias žabangas.
Matyt, tam, kad dviratininkai, važiuodami nuo kalno, neišvažiuotų į gatvę dideliu greičiu.
Matyt, tam, kad dviratininkai, važiuodami nuo kalno, neišvažiuotų į gatvę dideliu greičiu.
Tačiau žabangos įrengtos ne tik važiuojantiems nuo kalno, bet ir tiems, kurie važiuoja įkalnėn! Kuomet dviratininkų srautas būna didelis, reikia sustoti ir laukti, kol praleidi priešinga kryptimi važiuojančius dviratininkus. Ypač sunku pro tuos kreivus „vartus“ važiuoti mažiesiems dviratininkams. Susidaro vaizdas, kad mes vis dar gyvename „Gyvulių ūkyje“, todėl niekaip negalime atsikratyti užtvarų, nors iš to ūkio jau prieš 30 metų išsivadavome.
O ar ne paprasčiau, daug pigiau ir racionaliau būtų buvę Gulbinėlių gatvėje pastatyti ženklą automobiliams – „sustoti privaloma“?
Civilizuotame Vakarų pasaulyje, kur ne kartą teko važinėti dviračiu, visur yra ženklai, žymėjimai, pirmumo teisė dviratininkams ir kiti civilizuoti dviračių eismą reguliuojantys ženklai, o pas mus viskas atvirkščiai – statomos užtvaros.
Žiemą takas nevalomas, dėl to važiuoti juo (išskyrus šią besniegę žiemą) negalima.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Zita Spruogienė teigia: „Dviračių takas yra Pavilnių ir Verkių parko teritorijoje. Jo priežiūra turi pasirūpinti parko direkcija.“ Keista logika: dviračių takas yra Vilniaus miesto ribose, o juo rūpintis (valyti) privalo miško parko direkcija, kuri tam neturi nei lėšų, nei įrengimų? Dėl to niekas juo ir nesirūpina.
Netvarko vandens išgraužtų rėvų ir nekarpo medžių, kurie ties Verkiais čaižo dviratininkų veidus ir blogina matomumą.
Gerb. mere, nejaugi nesuvokiate, kad toks „takas“ daro gėdą mūsų sostinei? Prieš kurį laiką dar atvažiuodavo dviratininkai iš Vokietijos. Kartą teko su jais, grįžtančiais iš Europos parko, pasikalbėti. Vokiečiai buvo nustebę, kad Lietuvos sostinėje tokie baisūs dviračių takai.
Dabar jie čia jau neatvažiuoja. Matyt, informacija apie Vilniaus dviračių takų „kokybę“ ten greitai išplito. Dabar daug vokiečių dviratininkų sutinkame pajūryje, kuomet ten atostogaujame. Jie ten mielai važiuoja, nes puikūs takai. Tokio plataus ir tvarkingo dviračių tako, koks yra Girulių miške, visi gali tik pavydėti.
Neringos meras D.Jasaitis taip pat žadėjo suirusį dviračių taką Neringoje suremontuoti iki 2025 metų. Jis surado kitą genialią išeitį – taką prižiūrėti patikėjimo teisę perdavė Automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos (LAKD). Gal jo pavyzdžiu reikėtų pasekti ir vilniečiams?
Gerb. mere, eina antra jūsų kadencija. Gal nors dabar išgirsite dviratininkų balsą ir susirūpinsite pagrindinio Vilniaus dviratininkų tako problemomis? Juk gyvename ne Zimbabvėje, ar XIX šimtmetyje, o šiuolaikiniame Vilniuje – Lietuvos, Europos Sąjungos narės, sostinėje.
Šiais metais Lietuvos vyriausybė iš 150 miljonų eurų, skirtų valstybinės ir vietinės reikšmės infrastruktūrai pagerinti, 14,7 milijono skyrė dviračių ir pėsčiųjų takams. Tikimės, kad dalis šių lėšų bus panaudotos įrengiant normalų, atitinkantį techninius reikalavimus dviračių taką: Santariškės – Europos parkas – vieną iš svarbiausių, dviratininkų mėgstamiausių Vilniaus miesto dviračių takų. Šiaurės rytinėje miesto dalyje yra labai daug naujakurių, kurie sodų namelius transformavo į gyvenamuosius namus.
Kiekvieną rytą ir vakarą Žaliųjų ežerų gatve vyksta intensyvus automobilių eismas. Įrengus normalų dviračių taką šis srautas gerokai sumažėtų, nes daugelis vairuotojų persėstų ant dviračių. Visiems būtų nauda: taptų švaresnis miesto oras ir pagerėtų miestiečių sveikata.
Gerbiamas mere, gal nusileiskite iš dangoraižio aukštybių ant žemės, sėskite ant dviračio ir pravažiuokite šiuo taku. Įsitikinsite, jog visa, kas čia parašyta – tiesa.“
Savivaldybė: trukdo aplinkosauginiai ribojimai
Į profesoriaus laišką atsakė Vilniaus savivaldybės Tvaraus susisiekimo skyriaus projektų vadovas Antonas Nikitinas.
„Minimas Žaliųjų ežerų takas savo funkcija dviračių takų tinkle yra rekreacinės paskirties takas, besidriekiantis per Verkių regioninio parko, Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinio ir valstybinio miško (Valstybinių miškų urėdijos Vilniaus regioninio padalinio Verkių girininkija) teritoriją ir kuriam galioja šiose teritorijose taikomi griežti aplinkosauginiai apribojimai.
Būtent dėl šios priežasties šioje teritorijoje leidžiamas tik birių medžiagų tako įrengimas, kadangi kokybiškos asfalto dangos įrengimui reikalingi atlikti atitinkami žemės kasimo darbai, kurie reikštų intervenciją į trapią miško ekosistemą (didelė tikimybė pažeisti šalia esančių ilgamečių medžių šaknyną), ir kuri yra draudžiama Valstybinės miškų tarnybos.
Dėl esamos dangos tvarkymo po lietaus – danga nėra atspari lietui, išplaunama ypač po stipresnio lietaus, tačiau stengiamasi reaguoti ir pašalinti susidariusias išplovas kiek įmanoma greičiau, išsausėjus dangai, kad galėtų privažiuoti aptarnaujantis transportas, atvežta reikalinga atstatymo technika bei medžiagos.
Susikirtimo su Gulbinėlių g. vieta – saugumo sprendimas, likęs nuo dviračių tako įrengimo laikų. Tuo metu buvo kitas supratimas ir reikalavimai saugumui. Spręsime dėl senojo saugumo sprendinio panaikinimo ir draugiškesnių dviračių judėjimui saugumo priemonių įrengimo.
Atkreipiame dėmesį, kad šiuo metu vyksta dviračių ir pėsčiųjų tako Gulbinų, Žaliųjų ežerų ir Europos parko gatvių atkarpose projektavimas. Tikimės, kad tako įrengimo darbai prasidės jau kitąmet ir susisiekimas su Europos parku taps žymiai sklandesnis bei kokybiškesnis.
Be viso to, per 2020 m. planuojama nuteisti apie 20 km naujų dviračių ir pėsčiųjų takų ar jų jungčių. Skaičiuojama, kad bendros investicijos į dviračių ir dalies pėsčiųjų infrastruktūros gerinimą šiemet sieks apie 6,5 mln. eurų biudžeto lėšų“, – rašoma portalui lrytas.lt atsiųstame komentare.
