Nepasakosiu apie skaitymo naudą ugdant vaizduotę, plečiant akiratį ar geriau pažįstant pasaulį – tai aišku kiekvienam, kuris per gyvenimą perskaitė nors vieną knygą. Tačiau skaitymo nauda elementariam žmogaus raštingumui – begalinė.
Dabar ramiai pagalvokite – kada paskutinį kartą matėte vaiką, skaitantį knygą? Ne būtinąjį vadovėlį, kurį vaikas, sukandęs dantis, atsiverčia mokslo metų eigoje, tačiau paprastą grožinės literatūros kūrinį? Pamačius tokį vaiką, jį būtų galima į Raudonąją knygą įrašyti.
O jauną mamą, sėdinčią parke su knyga rankoje? Taip pat akiai neįprastas vaizdas. Dabar šimtą kartų svarbiau kompiuteris ar telefonas, neatrasti interneto „lobynai“ ir kompiuterinių žaidimų labirintai.
Sakysite – pasaulis keičiasi, technologijos nugali spausdintą žodį, tačiau kokios to pasekmės?
Nesu nuoboda, nemėgstu „sauso“, taisyklingo teksto, labai patinka, kai rašoma ir šnekamąja kalba, kuri kartais nėra labai taisyklinga, bet yra kur kas vaizdingesnė.
Tačiau yra kita problema – mes tampame beraščiai. Taip, visiški beraščiai, nesugebantys be gramatinių klaidų parašyti elementaraus sakinio.
Socialiniuose tinkluose retenybė pamatyti pranešimą be gramatinių klaidų. Žodžiai „ąčių“, „socelinis“, „alementai“, „elementai“ (kalbant apie pinigus vaikų išlaikymui), „jieškau“, „jaigu“ – būtų galima vardinti ir vardinti – jau tapo beveik norma.
Ir jei kas nors komentaruose pabando parašyti pastabą dėl klaidų, sulaukia replikų „če ne diktantas“, „če ne pamoka, neskaityk jai nepatinka“.
Ir nestebina, kai taip rašo vaikai – labiau liūdna, kai taip rašo žmonės, kurie jau patys turi vaikų.
Mes teigiam, kad mylim Lietuvą, kad esam patriotai, kad laimingi, jog esame laisvi.
Susimąstykime – meilė Tėvynei prasideda nuo pagarbos ir meilės gimtajai kalbai, kurią mūsų protėviai gynė ir puoselėjo, kad turėtume kuo didžiuotis.
Prasideda atostogų metas – pamėginkite nors retkarčiais kompiuterį ir telefoną pakeisti į knygą, ir pamatysite, kokia graži ir turtinga mūsų kalba.
