Jau daug metų gyvenu Italijoje, mano miestas ir visa jo apskritis tapo viena pirmųjų raudonųjų zonų.
Mano darbas yra glaudžiai susijęs su reabilitacine medicina, esu fizioterapeutė, ne kartą darbo rekalais užsukusi į intensyvios terapijos ir reabilitacijos skyrių. Papildomai daug metų studijuoju natūropatiją. Taip pat savanoriauju pasaulinėje organizacijoje Italijos Raudonajame Kryžiuje (Croce Rossa/Red Cross).
Tiesa, šiuo metu sustabdžiau aktyvią savanorystę greitojoje medicinos pagalboje.
Iš pradžių gaudavau elektroninius laiškus, kaip trūksta savanorių Bolonijos oro uoste ne tik turistų temperatūrai matuoti, bet ir kitokios pagalbos, laisvų rankų pritrūko greitosios pagalbos automobiliui dezinfekuoti po vieno ligonio pervežimo prieš paimant kitą.
Turiu daug informacijos, kaip buvo kovojama su šia pasauline bėda. Kol mano aplinkos artimi žmonės su tuo nesusidūrė, buvau pasyvi stebėtoja ir, žinoma, saugojau save.
Italijoje virusas išplito dėl daugelio priežasčių, kurias Lietuvos dienraščiuose aprašo kiekvieną dieną.
Manau, viena iš didžiausių priežasčių yra laisvas italų būdas ir negebėjimas paklusti visuotinėms normoms. Itališkai tinka veiksmažodis „evadre“ (liet. pabėgti).
Taigi, kas bėgo į darbus, kas – iš darbų Šiaurės Italijoje pas savas šeimas pietuose dalla mamma (liet. – pas mamą), kas daug lasvadienių gavęs lėkė atostogauti į pajūrį, kalnus ar prie ežero.
Dar tas italų nenusakomas būdas būti vienas šalia kito, glėbesčiuotis – žinoma, žmogiškas artumas smagiau nei šiaurietiškas santūrumas. Be juk italai per porą savaičių nepersiauklės.
Lietuviams iš italų visada yra ko pasimokyti, ir kaip bebūtų gaila, šioje situacijoje mokytis reikėtų iš svetimų klaidų. Jei ne dėl savęs, tai bent dėl savo artimųjų.
„Akropolis“, jūra, miškas, „Lidl“, „Maxima“, grikiai su tualetiniu popieriumi gali palaukti, o jūsų vyresnio amžiaus tėvai, artmieji ir visi kiti sveikatos sutrikimų turintys artimieji – ne.
Tiesa, kad virusu gali pesirgti ir pasveikti, bet net jei ir nuo to nemirštama, gal verčiau išvis nesusirgti.
Turėkite galvoje, kad ir kokie nuostabūs ir gabūs yra Lietvos gydytojai, visos Lietuvos ligoninės nėra pasiruošusios sutalpinti, tirti ir gydyti daug sergančių žmonių vienu metu.
Jeigu Italija didelė, jos sveikatos sistema – gerai aprūpinta, ir dabar ji atsidūrė ant bedugnės krašto, o medicinos darbuotojai išsekę, pagalvokite, kaip tai gali būti Lietuvoje.
Cituoju italų profesoriaus Adolfo Panfilli žodžius: „Kodėl reikėtų nustoti panikuoti? Neurovegetatyvinė sistema aktyvuojasi ir ruošiasi atsakui į pavojų, mūsų organizimas skubiai pradeda išskirti adrenaliną, noradrealiną ir kortizoną. Medžiagas, kurios silpnina mūsų oranizmo natūralų imunitetą.“
Profesorius pataria nusiraminti, numalšinti vidinį stresą klausantis muzikos, skaitant knygas ar medituojant, ir tai galima daryti neišėjus iš namų.
Tada organizmas aktyvuos parasimpatinę nervų sisemą, išskirdamas neuromediatorius seratoniną, endorfiną, kurie palaiko gerą nuotaką, pozityvų mastymą, slopina nerimą ir neleidžia įsikeroti baimei.
Kartais atsiribokite nuo žinių, tiesiog pasiklausykite Bacho ar Vivaldi „Keturių metų laikų“. Pavyks atgauti ramybės pusiausvyrą.
Man šiuo metu viskas gerai, esu saugi ir sveika. Liūdna sėdėt namuose, tai niekad nebuvo mano gyvenimo būdas. Tikiu, kad tai anksčiau ar vėliau praeis, ir visi vėl galės mėgautis La Bella Vita (liet. gražiu gyvenimu).
Už laiško teksto redagavimą dėkoju Loretai Glebavičiūtei
