Šiandien pažįstamų ratas susiaurėjęs, bet vis tiek nemažą dalį senų pažįstamų sutinku, pasikalbame. Yra gi ir internetas, socialiniai tinklai.
Be didesnių išvedžiojimų galiu pasakyti – absoliučios daugumos mano pažįstamų žmonių gyvenimai susiklostė (turiu galvoje socialinę padėtį, materialinę gerovę), bet... Tik maždaug kas penktas prisipažįsta, kad gyvena gerai ir niekuo (na, beveik) nesiskundžia.
Kiti, kad ir turėdami triskart daugiau nei turėjo, pavyzdžiui, 2000-aisiais, jaučiasi nelaimingi. Prislėgti. Pavargę.
Viskas, apie ką svajota – automobilis, galimybės keliauti, nuosavas (na, beveik) būstas nebeteikia jokio džiaugsmo.
Kas ne taip, klausiu, kas trukdo džiaugtis gyvenimu?
„Kvaila valdžia...“, „Žmogų engiantys įstatymai“, „Kvailas viršininkas“, „Per mažas atlygis...“
Čia primenu, kad prieš penkiolika metų atlygis buvo tris kartus mažesnis, viršininkas ir tada buvo kvailas, ir valdžia, ir įstatymai, bet... Visi buvo daug laimingesni! Laimingesni, nors neturėjo apynaujo BMW, metro įstrižainės televizoriaus, nebuvo nė turkijų, nė juolab tailandų... Tai kas ne taip?
Paprasto atsakymo į tokį klausimą neturiu, tik galiu įtarti, jog ne ten (ne taip?) ieškomas žemiškasis Rojus.
Blogo oro negalime pakeisti. Niekaip. Tai, kas nuo mūsų priklauso – darbovietę, dienotvarkę, drabužių stilių, net savo svorį – nesunkiai.
Jei šito keisti nesinori – teks keisti mąstymą. Požiūrį į pasaulį. Jei nuo šiandienos visi pradėsime keisti pasaulį nuo savęs, tai poryt jis jau bus pasikeitęs.
Dievas slypi smulkmenose. Ir Rojus. Ir mistinė gerovės valstybė...
