Ir tai turbūt nieko nenustebintų Kinijoj, įsismaginant koronavirusui, taip?
Deja, tai nutiko visai ne Kinijoj, skurdžioje Afrikos valstybėje ar bet kur kitur toli toli nuo mūsų, kai tai matydami per žinias galėtumėm komentuot „Ė! Matai, kokie ten laukiniai gyvena??!“ Nutiko Lietuvoj, sostinėje, kuri švenčia šeši šimtai devyniasdešimt kažkurį gimtadienį! Ir ne viduramžiais, o 2020 sausio dvidešimt šeštą!
Prisipažinsiu – pamačius ką nors panašaus, kelias sekundes svarstai, kas tam bėdžiui nutiko ir viliesi, kad arčiau esantys žmonės sureaguos taip, kaip turi sureaguoti, ir tu išvengsi tos moralinės pareigos padėti į nelaimę patekusiam. Nes na. Na... Jis purvinas, gal kokios putos iš burnos, kraujas ar dar ten kas nors iš kur nors bėga. Gal net šiek tiek gėda kažką daryti, kai aplink visi ramiai stovi, stebi arba visai nusisuka ar nueina. Čia labai tinka ta sentencija „Blogai yra blogai, jei net visi tai daro. Gerai yra gerai, jei nė vienas to nedaro.“
„Niekas nežino kaip elgtis, bijo“, – pakomentavo viena draugė medikė, kai užsiminiau, kas nutiko. Taip, aišku, tikriausiai mažuma žmonių žino, kaip elgtis tokiose situacijose. Nežinau ir aš. Bet jei nežinai, tai dar nereiškia, kad gali sau tyliai pasakyti „Ai, kas nors padės, ne mano reikalas, juk ir nežinau, ką daryt.“
O dabar viską papasakosiu išsamiau. Važiavau Žirmūnų gatve, sustojau prie šviesoforo ir pamačiau tai, apie ką jau parašiau pradžioje. Kadangi aš buvau antrojoje eismo juostoje, o stotelė kitoje gatvės pusėje, staigiai iššokti ir bėgti negalėjau. Tuo labiau, kad aplink buvo žmonių.
Kelias sekundes žiūrėjau į autobuso vairuotoją, kuris stebėjo to vyruko performansą – jo paties vieta buvo labai patogi, minkšta, sausa ir vos už maždaug 5 metrų. Ir paėmęs telefoną surinkau 112. Nesuklydau, nes vairuotojas, sau taręs „man vienodai, kas nors pasirūpins“, nuvažiavo. Ironiška, kad jis išsivežė visus tuo metu buvusius stotelėje, jei ir paliko, tai gal kokį vieną.
Atsiliepė 112 operatorė, greit pasakiau „guli vyras, traukuliai, greičiausiai epilepsija – ką daryt?“ Patarė paguldyti ant kairiojo šono, ką nors padėt po galva, prilaikyt, o gal tai pasakė jau greitosios pagalbos darbuotoja...
Per tą laiką spėjau praleist automobilius, atvažiuojančius iš priekio, pasukti į kairę (nebuvau tikras, ar toje vietoje leidžiama tai daryti), išlipęs pamačiau, kad už manęs sustojo dar vienas automobilis, taip pat padėti. (Paprasti žmogučiai, manau, matę daug gyvenime).
Priėjęs prie vyro, supratau, kad jis dar be sąmonės, silpnai kvėpuoja, ant plytelių iš burnos buvo išbėgę seilių ir kraujo*. Priėjo vyresnio amžiaus moteris, kuri matė, kaip jis krisdamas susitrenkė galvą, bet ir ji tuomet buvo kitoje gatvės pusėje. Priėjo žmonės iš kito sustojusio automobilio, nusiramino, kad mes jau padedam, ir išvažiavo.
Po kiek laiko vyras pradėjo šiek tiek judėti, bet dar nesiorientavo, bandė keltis, bet nelabai jam sekėsi. Tik dar po kelių minučių padėjom atsistot, be pagalbos jis būtų vėl griuvęs, gal į važiuojamąją dalį. Nuvedėm į stotelę, pasodinom.
Atvažiavus greitajai, perdavėm jį į medikų geras rankas.
Dalinuosi šiuo nutikimu ne tam, kad galėčiau pasakyt, kokie žmonės šikniai, tiksliau kokie mes, kaip visuomenė, šikniai. Bet tikėdamasis, kad viena kita tokia paviešinta istorija pasieks kuo daugiau žmonių ir jie, patekę į tokią situaciją, nebus abejingi. Nes tai gali nutikti kiekvienam iš mūsų, mūsų artimiesiems, vaikams ar diedukams. Juk yra atvejų, kai kiekviena minutė yra gyvybės ir mirties klausimas! O nelaimėje paliktas žmogus gal bus pastebėtas tik po ilgo laiko, kai jau bus per vėlu...
*Pamatęs šiek tiek kraujo save raminau, kad gal jis tik prasikando lūpą ar liežuvį, nes prieš pora mėnesių mano šuo nukrito iš 6 metrų aukščio, ir visos pasekmės – tai tik gera pamoka mums abiems ir gerokai prakąsta lūpa, kurią teko siūt. Panašiai buvo ir tam nabagui vyrukui.
P.S. Vilniaus viešasis transportas, kadangi jūsų net du vairuotojai matė ir paliko žmogų gulėti, būtų visai gražu, jei jam padovanotumėt nemokamas keliones viešuoju transportu. Ką manot? Šalia vyruko kaip tik ant žemės gulėjo akiniai ir vilniečio kortelė.
Patarimai, kaip elgtis, jeigu žmogų ištiko epilepsijos priepuolis
Greitosios medicinos pagalbos stoties Dispečerinės tarnybos vadovo Igorio Lukaševo komentaras: „Prasidėjus epilepsijos priepuoliui žmogus sušunka, krenta ant žemės, jį pradeda kratyti traukuliai – vaizdas tikrai nėra malonus, gal dėl aplinkiniai išsigąsta, bijo prieiti prie nelaimėlio.
Kai jie paskabina greitosios pagalbos medikams, tokioje situacijoje prašome išsiaiškinti, ar žmogus kvėpuoja: tereikia prieiti ir pažiūrėti, ar kilnojasi krūtinė. Taip pat atlaisvinti kvėpavimo takus, kad žmogus neuždustų.
Jeigu tai žiemos metas – pasirūpinti, kad žmogus nesušaltų, jei vasara – kad neperkaistų, kad nukentėjęs būtų saugus, kol sulauks greitosios pagalbos.
Nukentėjusiojo nereikėtų tampyti, kratyti. Jeigu tai moteris – jai reikėtų garsiai pasakyti, kad pagalba jau važiuoja, vyrą galima patapšnoti per petį.
Jei žmogus nereaguoja, neatsigauna, jį reikėtų paguldyti ant šono. Jeigu tęsiasi epilepsijos priepuolis, prilaikyti galvą, kitaip jis gali susižaloti.
Traukuliams pasibaigus žmogus pamėlynuoja, jo kvėpavimas trumpam sustoja, ir tai išgąsdina esančius šalia – iš tiesų tereikia palūkėti, kol po gilaus įkvėpimo žmogus atsimerks, pramėlynavimas praeis.
Jeigu žmogus yra patyręs daug priepuolių, jis gana greitai atsigauna. Jeigu mažai – tai užtruks ilgiau. Svarbu nerėkti, nešaukti, nekratyti, tik kalbėti su juo ramiu balsu ir sulaukti greitosios pagalbos“.
