Baimė pradėti realias reformas, planų tęstinumo stoka, nenoras bendradarbiauti ir baimė prarasti populiarumą – tai keturi politinės apokalipsės raiteliai, stabdantys mūsų šalies raidą. Šios kliūtys valstybės valdyme reikalauja sprendimų.
Ypač norint turėti efektyvią valdžią, tokią, kurios nusistatyti tikslai išliktų ilgiau nei trunka juos apsprendusių politikų kadencijos.
Ilgalaikių planų tarp didžiųjų Lietuvos politinių partijų ir institucijų sudarymas leistų mums susitvarkyti su anksčiau minėtomis problemomis ir suteiktų galimybę patiems nustatyti šalies kursą. Jei mes norime tapti sėkminga šalimi, tai ir planai, kurie būtini šiam tikslui pasiekti, turėtų būti formuluojami ne kadencijai, o tikslui pasiekti.
Privalome sau įvardinti, ko mes patys norime ateityje, kitu atveju, liksime tik su tuo, kas išeis. „Jeigu tu neturi plano, tai tampi kitų plano dalimi“, – sakė Terence McKenna.
Privalomas balsavimas
Valdžia privalo atstovauti tautą, tačiau kaip įgyvendinti šią kertinę demokratijos idėją, jeigu valdžią renka tik pusė jos piliečių? Valstybė turi daugybę įsipareigojimų savo gyventojams, pradedant socialine apsauga, baigiant asmeninių laisvių gynimu – tai vadinama socialiniu kontraktu.
Mainais piliečiai privalo laikytis valstybės nustatytų įstatymų, mokėti mokesčius ir išreikšti savo nuomonę jos valdyme. Balsuoti turi būti ne tik teisė, bet ir pareiga. JAV prezidentas Džonas Kenedis yra pasakęs: „Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali duoti jai.“
Išreikšti savo nuomonę valdyme valstybės, kurios pilietis esi, yra paprastas, tačiau būtinas dalykas. Masinis nepasitenkinimas rinkimų rezultatais ar netinkamas piliečių reprezentavimas jiems pasibaigus – šios problemos reikalauja sprendimo ir tai, bent iš dalies, mums galėtų duoti privalomasis balsavimas. Kiekvienas privalėtų išreikšti savo nuomonę, net jei tai reikštų sugadintą biuletenį.
Jeigu pilietis nevykdo savo pagrindinės pareigos valstybei, jis gali tai kompensuoti pakeltais mokesčiais, mažiau gaunamų pašalpų ar bent viešuoju darbu savo šalies labui. Socialinis kontraktas privalo būti abipusis, piliečio pareigos turi būti ne ką mažesnės už valstybės įsipareigojimus.
Aukštojo mokslo reforma
Lietuva nežino arba nenori taikytis prie savo darbo rinkos poreikių: kai kuriose srityse specialistų yra perteklius, kitose – trūkumas. Aukštojo mokslo sistemą privalome sukalibruoti taip, kad jos pirminis tikslas būtų ne suteikti darbo vietas ten dirbantiems profesoriams, o apmokyti žmones, kurių išsilavinimas atitiktų jų dirbamą darbą bei patenkinti šalies darbo rinkos poreikius.
Sritims, kurios yra persotintos absolventų, valstybės dotuojamų vietų skaičius turi būti sumažintas, o darbuose, kur darbdaviai turi vežtis darbuotojus iš užsienio – padidintas. Taip pat turime suprasti, jog aukštasis išsilavinimas nėra skirtas kiekvienam.
Tikslus šios sistemos subalansavimas reikalautų dabartinio poreikio išmanymo ir ateities tendencijų numatymo, nes padarius pokyčius šiandien, rezultatus pamatytume tik po kelerių metų. Taip pat privalome siekti išsaugoti talentingiausius savo mokinius, kurie išvažiavę studijuoti į užsienį dažnai taip ir nebegrįžta.
Šią problemą galėtume spręsti, pasiūlant talentingiausiems absolventams valstybės dotacijas, mainais į jų darbą Lietuvoje jau baigus mokslus. Tai ne tik suteiktų galimybę mokytis užsienyje to neišgalintiems, tačiau taip pat papildytų Lietuvos aukštos kvalifikacijos specialistų gretas, nesukaustant jų finansiniais įsipareigojimais.
Valstybinių įmonių veiklos skaidrinimas
Valstybinės įmonės yra svarbus žaidėjas kiekvienos valstybės ekonomikoje. Efektyviai dirbdamos valstybinės įmonės ne tik atneša pelną valstybei, tačiau taip pat teikia kokybiškas paslaugas jos gyventojams bei atlieka kai kurias socialinių partnerių funkcijas. Jų veiklos skaidrumas būtų pakeltas į žymiai aukštesnį lygį, valdant jas kaip laisvos rinkos bendroves: su konkurencingais tikslais, valdymo optimizavimu bei viešinimu.
Labai pasitarnautų visų valstybinių įmonių kotiravimas akcijų biržoje, kadangi didžioji dalis reikalavimų šioms bendrovėms privalo atitikti optimalaus valdymo, viešumo bei skaidrumo reikalavimus. Be to, stiprių, stabilių bei garantuotų valstybės, dažnai monopolinių ar oligopolinių verslo įmonių vertybiniai popieriai galėtų tapti puikia alternatyva – gyventojai turėtų saugią galimybę investuoti, užuot „laikę kojinėje“.
Vietiniai ir užsienio šalių pensijų ar draudimo fondai taip pat turėtų kur investuoti, pritrauktų lėšas į mūsų šalį, o tai būtų naudinga ir pačioms valstybinėms įmonėms.
Nedarbas – problema?
Lietuvoje nedarbo lygis šiuo metu nėra aukštas – tik apie 6 proc., tad dabartinis iššūkis yra ne bedarbių kiekis, o jų požiūris į darbą. Atvirai kalbant, Lietuva turi „pašalpinių“ problemą. Dauguma nedirbančiųjų dėl santykinai didelių bedarbio pašalpų, neranda motyvacijos ieškotis darbo, taip Lietuva augina jau antrąją kartą žmonių, kurie gyvena iš valstybės teikiamų pinigų.
Tai problema, ties kuria susiduria du labai svarbūs valstybei klausimai: nedarbo mažinimas ir socialinių išmokų didinimas. Mes turime nusistatyti savo prioritetą. Turėtume aiškiai ir griežtai apsibrėžti, kaip, kodėl ir kiek laiko mes remiame žmones, turinčius problemų randant darbą.
Perkvalifikavimas, dalinis užimtumas, viešieji darbai, dalyvavimas socialiniuose projektuose, kuomet dalyvaujantysis turi galimybę gauti paramą – tai turėtų būti naujasis mūsų prioritetas, vietoje išmokos, kurią duodame dykai. Svarbiausia yra keisti žmonių požiūrį į darbą ir skatinti kiekvieną prisidėti, net jei tai būtų lapų nušlavimas nuo greta namo esančio šaligatvio.
Pinigų ištraukimas iš šešėlio
Jau kelinta LR vyriausybė išsikelia sau tikslą ištraukti kuo daugiau pinigų iš šešėlio. Pinigų grąžinimas į apyvartą, mokesčiai, kurie papildytų šalies biudžetą, ne tik palengvintų sąžiningų piliečių gyvenimą, padidintų socialinį pasitikėjimą, bet ir pagreitintų vyriausybės programos įgyvendinimą, kas svarbu ir šalies piliečiams, ir šalies valdantiesiems.
Vienas iš efektyviausių būdų paskatinti žmones legalizuotis būtų amnestijos suteikimas šešėliniams pinigams. Tai būtų vienkartinis mokestis už „švarų mundurą“. Šis metodas leistų ne tik legalizuoti kelis milijardus eurų, sugrąžinti juos į apskaitomą apyvartą, tačiau taip pat galimai paskatintų kitų šalių gyventojus legalizuoti pinigus mūsų šalyje.
Labai svarbu, kad būtų įsipareigota išlaikyti asmenų, pasinaudojusių šia vienkartine galimybe, anonimiškumą, nes tik taip mes galime tikėtis rezultato. Ši iniciatyva ne tik papildytų mūsų valstybės biudžetą, bet ir parodytų Lietuvos progresyvumą bei norą ieškoti kompromisų problemoje, kuri seniai įsišaknijusi šalies ekonomikoje.
Privataus sektoriaus įstatymų kaitos nuoseklumas
Mes norime pritraukti daugiau investicijų, tapti patrauklia vietą pradėti bei vystyti verslą. Lietuvai tai yra būtinybė, siekiant tapti ekonomiškai stipria šalimi. Užsienio pinigų pritraukimui mūsų valstybė skiria daug pastangų ir lėšų, tačiau mes pamirštame vieną esminių faktorių, kuris gali visas mūsų pastangas paversti niekais.
Tai – pasitikėjimas. Labai sunku pasitikėti šalimi, kurioje įstatymai leidžiami beprecedenčiu dažniu, o jiems pasiruošti skiriama per mažai laiko. Tiek įmonės jau dirbančios Lietuvoje, tiek planuojančios tai daryti ateityje, yra atgrasomos tokio vidaus politikos nepastovumo.
Niekas nelinkęs prisiimti per didelės rizikos, ypač jei tai susiję su neprognozuojamais politiniais pokyčiais.
Europos Sąjunga (ES) – jos sienų apsauga
ES sienų apsauga yra klausimas, kuris, atrodo, tapo aktualus tik ištikus 2015-ųjų metų migrantų krizei. ES neturi karinių pajėgų, skirtų savo pasieniui saugoti ir, nors imigrantų bei karo pavojus yra aktualus visiems, rūpintis išorinių sienų apsauga tampa individualių valstybių problema.
Bendras ES projektas įpareigotų prisidėti visas šalis, nesvarbu, ar jos turi išorinę sieną, ar ne. Tai palengvintų naštą valstybėms, kurios dabar su šia problema turi dorotis pačios. Sienų apsauga nereikalauja kariuomenės, šią pareigą atliktų pasienio apsaugos tarnyba, kurios finansavimu, aprūpinimu bei žmogiškaisiais ištekliais rūpintųsi visos Europos Sąjungos šalys.
Šis sprendimas nepadidintų karinės įtampos su kaimynėmis, nesudarytų priešpriešos NATO, tačiau padėtų mums jaustis šios erdvės šeimininkais.
ES šalių vidinių blokų sudarymas
ES kenčia nuo susiskaldymo: vienos sąjungos valstybės skatina federalinės įtakos plėtrą, kitos – siekia didesnių laisvių, o kai kurios net palieka šią sąjungą. Kartais atrodo, kad visi eina skirtingomis kryptimis, tačiau norint išlikti drauge privalome ieškoti bendro kompromiso, bendrų vardiklių ir naudų.
ES viduje kiekviena šalis turi valstybes partneres ir drauges, taip sudarydamos mažus blokus. Lietuvai stabilumas Europoje yra būtinas, todėl galime inicijuoti tokio pobūdžio blokų steigimą ne kaip atskirus susitarimus, bet kaip tam tikro pobūdžio administracinius vienetus.
Tokia problemos, kaip Astravo atominė elektrinė arba suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas susilauktų daugiau tarptautinio dėmesio, jei to vieningai imtųsi visas Baltijos šalių ar panašus blokas, o ne viena Lietuva. Šalys, turinčios bendrų interesų, galėtų produktyviau vieningai dirbti savo tikslo link.
Imigracijos politika
Imigracija yra labai svarbi mūsų šalies ateičiai, visi tyrimai rodo, kad be papildomos „žmonių injekcijos“ mes, kaip šalis, galime išnykti iš žemėlapio. Jau dabar verslas bei šalies regionai reikalauja žmogiškųjų išteklių papildymo, tačiau prieš pradėdami ieškoti imigrantų turime žinoti, ko norime iš žmonių, kurie galbūt taps Lietuvos piliečiais ir padės kurti mūsų šalies ateitį. Privalome rinktis atsakingai ir atsargiai.
Lietuva nėra didelė, teigiamus ar neigiamus padarinius pajustume gana greitai. Žmogaus išsilavinimas, profesija, amžius, socialinė padėtis, požiūris į darbą ir darbo etika – tai tik keli faktoriai, į kuriuos privalome atsižvelgti.
Teisinga imigracijos politika gali iškelti Lietuvą į aukštumas, padaryti ją konkurencinga, kosmopolitiška, įdomia ir sėkminga. O neveiksnumas bei klaidos gali palikti gilią žaizdą mūsų politikoje, ekonomikoje ir kultūroje ar netgi mus pražudyti.
Pilotinio testavimo teritorija
Norint pasiekti išskirtinių rezultatų, būtina imtis ir išskirtinių priemonių. Kiekviena mūsų kaimynė nori pritraukti investicijų iš užsienio, mes dažnai konkuruojame su valstybėmis, kurių tiek rinkos, tiek darbo jėgos šaltiniai yra didesni už mūsiškius, jos lengviau suteikia reikalaujamas lengvatas, gali sau leisti priimti verslui palankius įstatymus. Mes privalome rasti ir pasiūlyti tai, ko jie negali.
Suteikime kompanijoms žaidimo aikštelę, kurioje jos galėtų išbandyti naujausias savo idėjas ir inovacijas. Padarykime Lietuvą ES Silicio slėniu. Mes turime puikią infrastruktūrą: greitas internetas, kokybiški keliai ir geležinkeliai, prieiga prie Baltijos jūros su neužšąlančiu uostu. Mes galime tapti fantastiška vieta kokybiškai ir svarbiausiai greitai, su minimalia rizika išbandyti bet kokią inovaciją ir taip būti tais, kurie pirmieji žengia į ateitį. Tapkime pilotinio testavimo teritorija.
Atsinaujinanti energetika
Ateitis. Vien išgirdę šį žodį pagalvojame apie elektromobilius, vėjo ir saulės jėgaines, kitas inovacijas. Iškasamų medžiagų poreikis privalo mažėti, Lietuva turi eiti koja kojon su naujausiomis tendencijomis ir skatinti atsinaujinančių energijos šaltinių vystymą.
Labai svarbi valstybės kryptis – apibrėžti įstatyminę bazę, palankią šioms naujovėms. Galima subsidijuoti gyventojus ar įmones, kurie jau dabar renkasi šį švaresni, tačiau brangesnį kelią: įsirengia saulės baterijas, statosi namus su geoterminiu šildymu, vairuoja elektromobilį.
O apmokėti šias lengvatas reikėtų iš padidintų taršos mokesčių tiems, kurie atsisako ateities sprendimų. Šiuo būdu Lietuva, beveik neišleisdama papildomų lėšų, natūraliai evoliucionuotų į ekologiškai pažangesnę šalį. Taip pat labai svarbu informuoti bei nemokamai konsultuoti gyventojus apie alternatyvas dabar naudojamiems energijos šaltiniams, kas padėtų keisti žmonių požiūrį ir net poreikį.
Kiekvienas trokštame padaryti Lietuvą geresne šalimi ir tam galime pasitelkti begales skirtingų priemonių. Mes esame šešiolikmečiai, šalies valdyme dar nedalyvaujame ir net balsuoti dar negalime, tačiau norime išreikšti savo nuomonę.
Tikime, jog svarbiausia yra ne žmogus, ne partija, ne institucija, o idėja, kuria mes sekame. Tik taip galime suvienyti visus tris milijonus, sutaikyti žmones ir valstybę, o Lietuvą padaryti šalimi, kurioje trokštų gyventi kiekvienas.
