Buvo išplėšta ir išniekinta
Jurbarko rajone, Veliuonos miestelio katalikų kapinėse stovi didikų Zaleskių giminės laidojimo koplytėlė. Koplytėlės būklė pastaruoju metu buvo išties prasta. Vidury kapų stūksojo tik apgriuvosios koplytėlės sienos, kuriose žiojėjo durų ir langų angos.
Sausį rajono savivaldybe paskelbė apie šios koplyčios viešą pardavimą. Ilgus metus be šeimininko buvusi koplytėlė sulaukė globėjo. Šiuo metu vyksta koplytėlės atstatymo darbai.
Veliuonos kapinėse turiu šeimos kapus. Ten yra palaidoti ir mama, ir seneliai, ir proseneliai, ir proproseneliai. Visai šalia Zaleskių koplytėlės yra palaidotas mano prosenelis.
Veliuonos dvaro savininkai Zaleskiai kadaise šiose kapinėse pastatė laidojimo koplyčia. Tuomet ji žymėjo kapinių centrą. Pirmo pasaulinio karo metu į koplytėlę pataikė sviedinys, kuris padarė jai daug žalos. Po antro pasaulinio karo Zaleskių koplyčia buvo išniekinta.
Plėšikai, ieškodami aukso, išjudino Zaleskių mirusiųjų palaikus. Todėl įėjimas į rūsį buvo užmūrytas. XX a. antroje pusėje sena kapaviete buvo ir dar kartą išplėšta.
Kam bus skirta koplytėlė?
Lankydama kapus visada atkreipdavau dėmesį į pusiau sugriautą koplytėlę. Buvo apmaudu, kad ji yra tokia apleista ir niekam nerūpi jos likimas.
Nesilankiau kapuose kelis metus – todėl, kad buvau išvykusi iš Lietuvos. Sugrįžusi pamačiau, kad koplytėlė yra restauruojama. Pirmiausia pagalvojau, kaip šaunu! Dabar per atlaidus kunigėliui neteks po atviru dangumi aukoti mišių stovint tiesiog viduryje kapų, ant tako.
Tačiau pabendravus su kapinėse buvusiu žmogumi išgirdau nemalonių dalykų. Kaip supratau, restauruojamos koplytėlės paskirtis gali būti visai kitokia. Girdėjau, kad joje negalima bus nei melstis, nei laikyti mišių. Netgi nugirdau žmones kalbant apie mokamą kolumbariumą?..
Pasidarė liūdna, kad už kapeikas įgytas istorinis paminklas tarnaus ne žmonėms, o kitiems reikalams. Bet kokiems?
Kyla logiškas klausimas. Ar teisėta naudoti istorinius paminklus asmeniniais tikslais? Ir kokie tie tikslai bus? Neduoda ramybės ir dar kai kas. Kodėl valstybė pati nesirūpina savo istoriją, o išparduoda ją kitiems?
***
Jei ne pirkėjas, būtų griuvėsiai
Veliuonos seniūnijos seniūnas Egidijus Mikšta portalui lrytas.lt teigė besidžiaugiantis, kad žmonės domisi Veliuonos gyvenimu ir patikino, jog mokamo kolumbariumo koplytėlės vietoje nebus.
„Teko pabendrauti su koplytėlės savininku. Jis atsakė, kad mokamų kolumbariumų nėra ir nebus, gali skaitytoja ir visi suinteresuoti asmenys atvykti ir įsitikinti. Yra svarstoma, kaip koplytėlę panaudoti Veliuonos bendruomenės tikslams.
Labai šaunu, kad atsirado žmogus, norintis ir galintis atstatyti koplyčią. Savivaldybė nusprendė organizuoti aukcioną tik gavusi Veliuonos krašto bendruomenės ataskaitinio susirinkimo protokolą su pritarimu koplytėlę parduoti.
Miestelio gyventojai stebėjo koplytėlės griuvimą jau daugiau kaip šimtą metų ir suprato, kad tikėtis valstybės prisidėjimo atstatant ir restauruojant šį statinį nėra galimybių.
Tad savivaldybė koplyčios griuvėsius pardavė aukciono būdu ir vietoje to, kad būtų išleidusi apie 10000 eurų koplyčios griuvėsių likvidavimui, kurie kėlė pavojų ir aplink esantiems paminklams, ir kapinių lankytojams, dar gavo papildomų lėšų ir dabar turi puikiai, pagal visus reikalavimus restauruotą statinį, ne tik puošiantį kapines, Veliuoną, o taip pat ir dar vieną patrauklų objektą rajoną lankantiems turistams.
Viskas, kas reikalinga derinti su savivaldybe, yra derinama, o pirkimo-pardavimo sutartyje numatyta esama koplytėlės paskirtis (religinė) nebus keičiama.
Turime džiaugtis, kad žmonės kuria, investuoja ir vienaip ar kitaip prisideda prie mirštančio užmiesčio gyvenimo. Tikrai esu įsitikinęs, kad tokius didžius darbus gali padaryti tik savo kraštą ir jo istoriją be jokių išlygų mylintis žmogus.
Taip pat noriu pabrėžti, kad koplyčia niekur niekada nebuvo registruota kaip istorinis paminklas. Jeigu ne naujasis savininkas, tai koplyčia ir toliau būtų buvusi ne istorinis paminklas, o tik pavojų kelianti griuvėsių krūva“, – sakė E.Mikšta.
