Sumąstėme, kad po metrikacijos ceremonijos pasivaišinsime smulkiais užkandžiais su artimaisiais. Artimųjų ratą sudaro tėvai, broliai ir seserys, taip pat liudininkai. Visi nuvyksim pavakarieniauti. Net šitam malonunui lėšų reikia, o ką jau kalbėti apie dideles vestuves. Bet labiausiai diskusijas svečiams kelia klausimas: kiek dėti į vokelį?
Skaičiau kelis straipsnius internete, baisūs reikalai. Rašo nuomones, kad dabar norma įdėti dovanų į vokelį 300-500 eurų. O iš tėvų gali būti dar daugiau. Na, mes suvokiame, kad mūsų tėveliai negali dėti tokių sumų. Bet ne dėl to juos kviečiam į vestuves.
Pasidalinau savo mintimis su kolege. Pasakiau apie straipsnyje minimas sumas, pergyvenimą, kad tai yra mūsų šventė ir jaudinimąsi, kad tėvai nesijaustų įpareigoti tiek daug dovanoti.
Kolegė atsakė: „Patys kalti, kad ubagiškas vestuves darot. Va, darytumėte dideles, tai ir pinigų susirinktumėt, ir kviestumėte daugiau svečių, plius, dar tuos, kurie geriau gyvena.“
Na, mes kviesti norime tuos, kuriuos mylime. Ir nesvarbu, gali ir nieko nenešti, svarbiausia, kad ateitų pasidžiaugti mūsų laime.
Patys esame kviečiamo į draugų vestuves. Dabar net baugu pasidarė, kiek dėti į tą vokelį? Tikimasi tikrai labai daug, o jeigu tam įgyvendinti nėra pinigų? Negi visur reikia taip akcentuoti materialinius reikalus? Ar tada geriau išvis neiti į šventę, nes būsi nulydimas piktais žvilgsniais ir komentarais, kad per mažai idėjai?
Ne tuose vokeliuose juk esmė. Lietuvoje siaubingai viskas išpūsta, o skyrybų tai tikrai nėra mažiau. Nepaisant to, kiek kas įdėjo į voką. O kviesti žmones tik dėl to, kad atsipirktų tavo svajonių šventė – absurdiška. Juk jei negali daryti didelės šventės, apsiribok kuklesne.
Kodėl svečiai turi mokėti už jaunųjų nenormalius lūkesčius? Tik meilė ir pagarba sudaro santuoką, o ne pompastiškos vestuvės su balandžiais ir vokelių dydžiai.
