Kai mergaitė išdrįso priminti mokytojos pažadą, sulaukė žiaurios reakcijos

Pati esu direktorė, 12 metų vedu vaikams stovyklas gamtoje su palapinėmis, konsultuoju šeimas, tarpininkauju, sprendžiant konfliktus tarp mokyklos vaiko ir šeimos. Ir akivaizdžiai matau, kad vaikams į galvas pilamos tik akademinės žinios, o bendrosios kompetencijos, kurios turėtų mokyklose būti ugdomos, yra apleistos.

Vaikai dalinasi, kad mokyklose viską reikia daryti pagal mokytojų komandas. Patyčios yra tapę norma. Švietimo įstatyme yra nurodoma, kad reikia ugdyti pilietišką, socialiai jautrų, kritiškai mąstantį žmogų, norintį mokytis visą gyvenimą, bet... Bendražmogiškiems santykiams mokyklose tikrai per mažai lieka erdvės.

Pasidalinsiu keletos vaikų liudijimais. Vienas ketvirtos klasės berniukas nepajėgė nieko gero girdėti apie save ir vis užsikišęs ausis šaukdavo: „Aš esu blogas, blogas!“ 

Jei vaikas gaudavo tik pastabas, o palaikančių jį žodžių trūko, tai jis ir suvokia, kad yra blogas. O toks negatyvus savęs priėmimas veda į savinaiką.

Po 4 mėnesių mokykloje trečios klasės mergaitė pasakojo: „Mūsų mokytoja vis sako: “Vaikai dirbam, dirbam, sutaupysime laiką ir jį praleisime maloniai.“ Bet niekada savo pažado neįvykdo.“

Ir vieną kartą mergaitė išdrįso po poros mėnesių priminti jos duotą pažadą: „Mokytoja, bet jūs žadėjote mums malonų laiką, o kodėl jo vis nėra?“ Mokytoja atsakė: „Nedraskyk čia man akių, gali savo tėvams draskyti.“
Tai koks čia tarpusavio santykių pavyzdys? Ar tokiose sąlygose gali formuotis pilietiškas žmogus?

Kita istorija. Mergaitei per pertrauką berniukai išrovė kuokštą plaukų, ji išbėgo į koridorių klykdama ir nėjo į kitą pamoką, stovėjo koridoriuje. Mokytoja greituoju būdu, per daug nesigilindama, apkaltino mergaitę, kad „tu erzinaisi ir jūs abu kalti, greit eik į pamoką“.

Mokytojos sprendime buvo aiški žinutė: man nesvarbu, ką tu jauti, man svarbu, kad tu keltum savo akademinį pažangumą ir mano išmokymo reitingai būtų aukšti.

Vien tik akademinio rezultato siekimas paleidžia į gyvenimą jauną žmogų nugalintą, nudrąsintą. Mokytoja ir tėvams pasako: „Jūsų dukra per jautriai reaguoja, darykite ką nors su jos jautrumu.“

Socialiai jautrūs vaikai turėtų būti vertybė, tik juos reikia išmokyti pozityvaus mąstymo. Jei vertintume socialiai jautrių vaikų signalus, Lietuvoje nebūtų tiek socialinių bėdų, nes jie duoda tam tikrus ženklus dar neįvykus dideliai „avarijai“.

Sutikau vieną dieną iš mokyklos grįžtančią, nuleidusią galvą, antrokę. Klausiau, ar kas nutiko? Ji atsakė, kad jos šiandien mokykoje niekas nepastebėjo. Daug kas pasakytų, kad neįmanoma tokiame būryje žmonių nepastebėti vaiko. 

O iš tiesų, jei niekas nepasakė vaiko vardo, nepasižiūrėjo į akis, nepasidžiaugė juo, nepadavė jam rankos, tai jis ir grįžta į namus vienišas, suprasdamas, kad jo niekas nepastebėjo.

Gal kas pasakysite, kad tai tinkamos vaikui ugdytis sąlygos? Atrodo, kad vaikus turi ugdyti šeima, o mokykla tik moko matematikos ir t.t. Nors ugdymasis ir mokymasis yra nedaloma visuma.

Mokyklose begalo daug yra hiperaktyvių vaikų, kuriems išsėdėti suole 45 min. – neįmanoma. Jie nuolat gauna pastabas ir pasijunta nevykėliais. Hiperaktyviam vaikui reikia hiperaktyvios pedagogikos. Klasėje sedint daug vaikų, jau po 10 min. pradeda trūkti deguonies. Sėdint suole vaikų smegenų pilkosios ląstalės užmiega, o jos atsakingos už informacijos įsisąvinimą ir tik nuskambėjus skambučiui, atsistojus, jos tampa aktyvios.

Vadinasi, vaikai imliausi yra per pertraukas, o per pamokas mokosi ypatingai varginančiu būdu. Kai deguonies trūksta, tai taip pat labai sunku susikaupti. Kam patogus toks mokymas, kai mokytojas yra aktyvus, o vaikai sėslūs, pasyvūs? Mokantis nenatūraliomis sąlygomis reikia daug metų varginančio mokymosi, nes vaikų imlumas būna sutrikęs. Vaikai pasakoja, kad toks varginantis mokymasis atima visą vaikystės džiaugsmą ir jie dar ankstyvame amžiuje tampa bejėgiais sraigteliais.

Pasireiškia vaikams ir gamtos stygiaus sindromas. Nuo jo kai kurie vaikai tampa apatiški, dirglūs, agresyvūs. Vargina vaikus psichosomatiniai sutrikimai, galvos skausmai, pilvo skausmai, nemiga, pradeda šlapintis į lovą. Kiek dar turėsime paaukoti vaikų, kad nustotumėm tęsti atgyvenusį mokymo būdą?

Akademiniai dalykai yra tik viena iš aštuonių kompetencijų, kurių turime mokyti jauną žmogų. O ar mokyklose vienodai suteikiamas laikas visoms kompetencijoms ugdyti? Savaime vykti gali tik irimas, nes kūrybai reikia akivaizdaus laiko ir pastangų.