Paskutinį birželio savaitgalį du vilniečiai buvo užpulti prie pat savo namų. Homofobiškai nusiteikę jaunuoliai iš pradžių puolė vaikinus žodžiais, kitą dieną – jau kumščiais. Ataką patyręs ir dėl jos į policiją kreipęsis vilnietis Arnas savo feisbuko paskyroje pasidalijo įrašu apie dažniausiai homoseksualumo tema girdimus klausimus.
„Po savaitgalio įvykių jaučiu, kad grįžtu į mokyklos laikus, kuomet teko susidurti su didele baime ir patyčiomis, iš kurių ilgą laiką bandžiau išsivaduoti. Noriu atsakyti į keletą esminių klausimų, kurie labai dažnai užduodami apie LGBT (lesbietes, gėjus, biseksualius ir transseksualius asmenis. – Red.) tiek komentaruose po straipsniais, tiek iš draugų, tiek iš nepažįstamųjų.
Viskas normalu, aš tuos visus klausimus buvau kažkada uždavęs ir sau. Nesakau ir nesakysiu niekados, kaip blogai yra Lietuvoje, nes šią šalį myliu, kuriu, dirbu jai, suprantu, kad tokia yra visuomenė. Ir tokia ji ne dėl to, kad supuvusi, o tiesiog per mažai turinti informacijos.
Pirma: „Tai ar negali mylėti merginos?“
Jei tik galėčiau – norėčiau labai ir pats. Gyvenimas būtų, ko gero, susiklostęs paprasčiau, su mažiau baimių, patyčių, neigiamos informacijos, artimųjų skausmo. Negaliu. Tiesiog taip yra.
Pagalvokit, kas savo noru renkasi čia, būtent Lietuvoje, mylėti tos pačios lyties asmenį, kai aplink dar daug likę homofobų? Kai tenka patirti ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą? Ribojamos teisės? Kas savo noru renkasi, tam tikra prasme, kalėjimą?
Antra: „Ko jums dar trūksta? Gyvenkit tyliai ir viskas, gi niekas nieko nesako.“
Man asmeniškai iki šio savaitgalio netrūko nieko, be ko negalėčiau gyventi. Bet man dabar trūksta saugumo jausmo, kurį baigęs mokyklą čia, Vilniuje, per kelerius metus susikūriau. Draugai, šeimos nariai, darbas, laisvalaikis. Viskas man teikė saugumą.
Tačiau panašu, kad vėl teks žvalgytis per petį vakare, saugotis einant iš laiptinės, bijoti eiti per arti savo antrosios pusės. Mokykloje nuo kokios 6 klasės nuolat sulaukdavau replikų, nemalonių, kurias pažodžiui prisimenu iki šiandien. Prisimenu visų, jas sakiusiųjų, veidus.
Todėl ir reikia apie tai kalbėti, dalintis istorijomis, kad pagaliau atsirastų saugumo jausmas. Jei tu ir neturi nieko prieš, tai nežinai, kas tavo kaimynas, kuris informacijos neturi.
Aišku, yra ir daug teisinių aspektų. Tai bendra paskola būstui, vestuvės, asmens laidavimas. Juk dabar pagal įstatymus – kartu gyvenantys LGBT žmonės yra tiesiog draugai po vienu stogu, neturintys jokių sąsajų.
Trečia: „Viskas ok, bet eitynėms – ne. Tai išsidergimas ir nuogi pimpalai.“
Šiais metais pirmą kartą dalyvavau pats. Anksčiau buvau tas, kuris taip pat buvo prieš, nu kam to reikia? Tačiau kai tau pasiūlo eiti heteroseksualūs draugai, kas kita. Ir žinot ką? Nemačiau nė vieno nuogo kažko.
Tik daug žmonių, tiesiog palaikančių laisvę su šypsenomis veide, su vaikais, seneliais, giminaičiais. Aišku, kai tokia didelė minia žmonių, joje pasitaiko ir išsišokėlių, kurie yra eskaluojami internete. Todėl toks įvaizdis ir susidaręs apie eitynes.
Jos reikalingos, kaip kažkada reikėjo moterims išeiti į gatves, kad turėtų teisę balsuoti. Eisenos reikalingos, kad kaimuose, mažuose miesteliuose gyvenantys LGBT žmonės žinotų, kad jie yra ne vieni tokie. Nebijotų atsiskleisti, pasakyti tėvams, draugams.
Tik tada kažkas pasikeis su visuomene, kai artimame rate bus LGBT žmonių. Nes tik kai susiduri su tuo pats asmeniškai, gali pasikeisti ir permąstyti viską.
Ketvirta: „Tai liga.“
Yra nuomonių visokių, ir kad taip, ir kad ne. Yra nuomonių, kad tai yra iškrypimas, kurį pasirenka pats žmogus, nes neturi kąn daugiau išsigalvoti. Kad tai įgyta, o ne įgimta. Galbūt. Bet. Žmogus pats nepasirenka, ką mylėti. Tai yra per daug tyras vidinis jausmas, ateinantis tiesiog iš sielos. Aš to nepasirinkau, toks gimiau. Taškas.
Penkta: „Nesiviešink, tegul tą daro kiti.“
Ilgai svarsčiau ar atsiskleisti. 21 metus. Tiek laiko su šia mintimi buvau savyje, niekam nežinant. Visus tuos metus girdėjau daug anekdotų, replikų, heito (neapykantos. – Red.) šia tema. Ir galiausiai, nusprendęs pasakyti draugams, nusimečiau nuo širdies už Puntuką didesnį akmenį.
Ši laisvė nemeluoti sau, nemeluoti kitiems, padėjo neįkainojamai. Ir šiandien viešai rašau ne todėl, kad reikia kažkokio dėmesio, o tik todėl, kad įrašą perskaitytų sunkiai išgyvenantys savo jausmus jauni asmenys bei homofobai. Noriu, kad jie suprastų, jog homoseksualumas nėra blogai. Ar bent kad suprastų, jog ne jų reikalas kištis. Kas, jei ne tu? Kada, jei ne šiandien?
Šešta: „Tai užkrečiama, todėl nereikia apie tai kalbėti mažiems vaikams.“
Aš, augdamas Marijampolėje, jaučiau, kad kažkas yra ne taip su mano jausmais. Informacijos nebuvo jokios. Pats ilgą laiką galvojau, kad tai liga, bandžiau draugauti su merginomis, pakeisti save psichologiškai, šiukštu apie tai niekam nesakyti.
Pagalvokit, jei dabar taip pat jaučiasi jūsų klasiokas? Draugas? Vaikas? Ar nebūtų lengviau pakalbėti apie meilę kaip sąvoką ne lyties pagrindu? Paaiškinti, kas tai yra apskritai?
Čia turėtų būti svarbus ir valstybės indėlis į šį klausimą, kad mokyklose apie tai būtų prieinamos informacijos, kalbama per etikos pamokas ar apskritai, kad mokytojai pradėtų apie tai kalbėti. Tai palengvintų ne tik LGBT moksleivių naštą, bet ir padėtų kitiems suprasti, kas yra tolerancija ir kad tai gali būti visai šalia.
Septinta: „Čia yra mano žodžio laisvė heitinti ir aš esu laisvas rinktis, toleruoti tai ar ne.“
Ne, tu tesiės įžeidinėti kitus ir laisvės reikštis homofobiškai neturi. Buvo keletas komentarų, kad „man nepatinka LGBT žmonės, juodaodžiai, kitataučiai ir čia mano laisvė rinktis“. Pasakysiu trumpai: esi laisvas tiek, kiek nekenki kitam, šalia esančiam. Tokios yra laisvės ribos. O netolerancija kitiems, niekam nekenkiantiems žmonėms, yra tiesiog neišsilavinimas - nieko daugiau.
Vidinių demonų, kovojančių su supratimu, kas esi, dar iki dabar yra labai daug. Tačiau kalbėjimasis su šeimos nariais, draugais, kolegomis, jų palaikymas, nepažįstamų palaikymas, gydo. Ir tada supranti, kad esi ne vienas. Tačiau niekada negali žinoti, kas nutiks, išėjus už savo socialinio burbulo. Labai noriu, kad apie tai kalbėtų kuo daugiau žmonių ir ateitų ta diena, kai net sprogus socialiniam burbului jaustumeisi saugus ir laisvas", - tikisi Arnas.
