Viešojoje erdvėje matėme pranešimus, kuriuose Palangos verslininkai skambiai skelbė apie pokyčius: neva sutvarkė miestą, jis tapo patrauklesnis šeimoms su vaikais, atsinaujino restoranai ir apgyvendinimo vietos.
Taigi, išbandėm. Ir pasakysiu: jokių būdu daugiau ten nevyksime. Ilgai. Nesiskųsiu, kaip tipinė lietuvė, kainomis. Ne, tik jokiu būdu neikite į pagrindinę J.Basanavičiaus gatvę ir nuotaikos tikrai nesusigadinsite.
Nes ten nepasikeitė niekas: nei naktį, nei dieną. Atrodo, tai, ką mačiau prieš dešimt metų, tą patį mačiau ir šį savaitgalį. Be jokių patyčių: nuo per ilgų suknių iki super trumpų, nuo pėdkelnių iki statybininkų įdegio, apgirtę paaugliai ir girti tėvai su šalia tipenančiais vaikais. O kur dar grožybės einant kopų link? Juk pakeliui patenki vos ne į viešąjį tualetą. Ir tai XXI amžius!
Vakare vėl tie patys marozai, kabakuose plyšaujanti Vitalija Katunskytė, kurią po vidurnakčio pakeičia rusiškas popsas. Kur tie žadėti pokyčiai?
Nei naujų pramogų, nei naujos aplinkos. Kaip gali keistis žmonių požiūris ir elgesys, jeigu jiems nieko naujo, aukštesnio lygio nesiūloma. Du dalykai, kuriais džiaugėmės ir jautėmės civilizuotame pasaulyje esantys: normalūs ir su normaliomis kainomis važinėjantys taksi bei keli geri restoranai, kuriuose ir vaikai rado veiklos, ir maistu nenusivylėme.
Oi, mieli verslininkai, esate juk buvę dešimtis kartų užsienio kurortuose, matėte, ko ir kaip reikia žmonėms, kad būtų padorus ir malonus poilsis. Apie elementarius ir paprastus dalykus kalbu: tualetai, gultai paplūdimiuose.
O ką mes turim dabar ir ką turėsim, uždraudus visas kavines paplūdimiuose? Laukinių poilsį. Ir kaip tada, verslininkai, tikitės pritraukti savus bei svetimus? Niekaip. Nebent tuos, kurių poreikiai iki minimumo žemi. Bet juk reikia auginti žmones ir pagaliau atitikti augančius jų poreikius.
