Viena iš BPC funkcijų yra ne tik pagalba, bet ir prevencija. Juk pranešti galima (ir būtina) ne tik apie įvykį ar faktą, bet ir įtarimą, keistą elgesį, kažką neaiškaus ir galimai pavojingo. Kasdien Lietuvoje ir visoje Europoje dingsta žmonės. Kasdien. Apie užpultų, sumuštų, išprievartautų ar nužudytų žmonių statistiką net nenoriu plėstis, nes nenoriu dar labiau liūdinti savęs ir jūsų.
Rinkimų naktis
Dirbu žiniasklaidoje, ir rinkimų naktį, kaip ir visada, dirbau. Toks mano darbas. Jį labai myliu ir man beprotiškai pasisekė, kad galiu daryti, kas mane taip įkvepia ir džiugina. Tačiau darbas rinkimų naktį reiškia, kad tenka vaikščioti naktinėmis miesto gatvėmis, nuo štabo iki štabo, ir ne visada išeina eiti su kolegomis. O darbo žiniasklaidoje specifika reiškia, kad esi nuolat informuotas apie žmonių dingimus, prievartavimus ir žudymus.
Tad, jei vaikinų pilnas automobilis antrą kartą pro tave prasuka ratą miesto centre, o jame esantys vaikinai pypsina ir atrodo nusiteikę agresyviai, mano, kaip pilietės, pareiga yra pranešti, kad toks ir toks automobilis atrodo įtartinai, ir kad galbūt verta jį patikrinti. Sustabdyti, pasiklausti, ką jie veikia, kodėl gąsdina žmones. Jei yra reikalas, patikrinti blaivumą.
Būtų labai šaunu, jei paaiškėtų, kad visi vyrai buvo blaivūs, nieko bloga neketino daryti. Tačiau ar paaiškės? Abejoju.
Man BPC atsiliepusi moteris po mano automobilio ir situacijos nupasakojimo paaiškino, kad „juk vyrai taip elgiasi - vyrai žiūri į moteris“. Dar paaiškino, kad „keleiviai gali būti neblaivūs, tik vairuotojas turi būti blaivus“.
Taip kalbėjo gal minutę, po kurios pareiškė, kad jų jau greičiausiai nebebus toje vietoje, kurioje sakiau juos pastebėjusi paskutinį kartą. Prisipažinsiu, mane tai visiškai išmušė iš vėžių. Net kojas pakirto. O mane išmušti iš vėžių yra sunku.
Rūpintis – ne gėda
Kai paklausiau, ar šis pokalbis įrašomas, kai pasakiau, kad dirbu žiniasklaidoje, tonas nepasikeitė, bet pasikeitė klausimai. Paklausė, koks automobilio valstybinis numeris. Pasakiau, kad jo neįsidėmėjau, nes tuo metu buvau kažkodėl labiau susirūpinusi savo saugumu.
Dar pasakiau, kad galbūt mano jai jau kelis kartus nupasakotas automobilis šioje miesto vietoje greičiausiai yra vienas vienintelis, ir kad tiek informacijos galbūt pakanka tam, kad jį atpažintų ekipažas. Dar pasakiau, kad jeigu ji greičiau perduotų informaciją policijai, galbūt dar pavyktų tą automobilį surasti netoliese.
Labai tikiuosi, kad tas mūsų pokalbio įrašas dar yra likęs, ir ta darbuotoja jo neištrynė, nes jis, labai atvirai pasakysiu, man atrodo absoliučiai gėdingas. Aš, pavyzdžiui, žinau, kad man išgirsti tą pokalbį iš savo pusės būtų visiškai negėda. Man nėra gėda pasirašyti šį tekstą savo vardu ir pavarde. Man nėra gėda būti budriai, būti atsakingai, būti susirūpinusiai.
Aš nemanau, kad turiu jaustis blogai, jei pranešu apie kažką įtartino. Ir ne, aš nedramatizuoju. Ačiū Dievui, man nieko nenutiko. Labai noriu manyti, kad tie vyrai tame automobilyje daugiau prie nieko nesikalbinėjo, nieko negąsdino, nieko nenuskriaudė.
***
BPC atstovė viešiesiems ryšiams Vilma Juozevičiūtė teigė, kad laiške minimo pokalbio įrašą specialistai surado duomenų bazėje ir patikrino kitus duomenis informacinėje sistemoje, tačiau nesutinka, jog bendrauta nemandagiai.
„Perklausę skambučio garso įrašą galime teigti, kad jis ne visai sutampa su laiške nurodytomis aplinkybėmis. Pokalbio metu operatorė pareigas atliko tinkamai, vadovaudamasi nustatytomis taisyklėmis.
Su skambinančia moterimi ji bendravo mandagiai, teiravosi, kuo pasireiškia keistas vaikinų elgesys, prašė įvardinti automobilio markę ir valstybinį numerį dar prieš tai, kol pranešėja ėmė grasinti dirbanti žiniasklaidoje.
Deja, pranešėja negalėjo nurodyti nei automobilio markės, nei jo valstybinio numerio, o įtartiną vaikinų elgesį apibūdino kaip „jaunų merginų nužiūrinėjimą gatvėje“. Nepaisant to, kad akivaizdžiai trūko policijos reagavimui būtinų duomenų, pranešimas policijai buvo perduotas“, – komentavo V.Juozevičiūtė.
