Aš šį posakį perdaryčiau, pritaikydamas šiuolaikiniams jaunimo seksualiniams papročiams taip: „Nebėra kam parversti lietuvaitę ant šieno, pakelti sijono ir nektaru saldžiu smaguriauti.“
Aseksualūs jaunuoliai?
Ir esmė ne tai, kad gavę Europos Sąjungos išmokas ūkininkai nebelaiko karvių, todėl ir klojimuose nebėra šieno. Šienas čia tik kaip alegorija. Tai gali būti ir prašmatni dvigulė lova, ir atokesnė Ąžuolyno ar Panemunės šilo vieta, man ten labiausiai patikdavo...
Bet apima neviltis pastebėjus, kad šiuolaikiniams vaikinams, net sulaukusiems pilnametystės – ką ten pilnametystės, net sukakus metams, kai jau gali legaliai siurbtelėti šampano dėl drąsos – jiems nė velnio nerūpi mūsų nuostabaus grožio merginos ir moterys!
Jie įbedę nosis į savo planšetus ir išdurnius mobiliuosius. Merginos šalia galėtų nors ir kelnaites matuotis, jiems nė motais. Maigo savo elektroninius įrenginius, o turėtų maigyti anaiptol ne juos.
Ne, negarbinu sovietmečio. Nebuvo tada laisvės, nei brangių kalafiorų, o bananus ragaudavom, kai gaudavom jais nuo milicininkų per kuprą („bananai“ – tai guminės lazdos). Sovietų laikais ir sekso teoriškai nebuvo, bet praktiškai jo buvo daug daugiau nei dabar.
Leido pačiupinėti
Mes mokėjome vertinti savo merginas, moteris. Įsivaizduokite, jei iki dabar (man jau 56 metai) ryškiai prisimenu datą: 1980 metų gruodžio 8 dieną. Tai diena, kai mergina pirmą kartą leido pačiupinėti jos krūtį.
Kaip dabar prisimenu: snieginga, skaidri, skambanti, bet nelabai šalta žiemos naktis kolchozinėje Šiaurės Lietuvos gyvenvietėje. Ji buvo agronomės (maždaug, kopūstų ir morkų vadybininkas, šių laikų terminologija kalbant) dukra. Draugavome beveik metus, iki tol ji leidosi tik pabučiuojama.
Ir štai grįžome iš diskotekos, prisišokę pagal „Boney M“ gabalą „Rivers of Babilon“, tradiciškai jos namų prieangyje ėmėme bučiuotis, tik staiga ji paėmė mano ranką ir uždėjo sau ant krūtinės!
Aš sutrikau ir ėmiau negrabiai minkyti ją per storą žieminį paltą, o ji lyg pyktelėjusi dėl mano vėplumo, ryžtingai prasegė savo paltą, pasikėlė megztinį ir atsismaukė liemenėlį. Pagriebusi mano ranką, uždėjau ant savo jau tada nemažos, putlios ir minkštos septyniolikmetės krūtinės.
O, Jėzau, Alache, Buda, Zarathustra, Perkūne ir viso pasaulio Dievai, kokia tai buvo palaima! Glosčiau, bučiavau tą rožinį pumpurėlį. Jis kvepėjo pavasariu, nors buvo žiema, skonis – kaip persiflorų, nors jų tada net ragavauti neteko... Daug dar buvo naktų, žiemą ir vasarą, bet toliau krūtinės prasiskverbti į tos merginos kūno slėpinius nepavyko.
O, bendrabučio merginos!
Nekaltybę praradau irgi nesulaukęs devyniolikos, jau studijuodamas universitete, studentų bendrabutyje Saulėtekyje. Tie bendrabučiai buvo tarsi viešnamiai be sienų, tik už meilę reikėjo atsilyginti ne pinigais, o savo meile. Na, Nebent buteliu suomiško likerio „Lapponia“, jis merginas veikdavo tarsi stipriausias afrodizakas. O mums, vaikinams, svarbiaisia buvo pernelyg neužtrukti „Tauro rago“ alaus bare.
Iki šiol su ilgesiu ir švelnumu prisimenu tas Saulėtekio bendrabučio merginas, susigarbiniavusias peroksidu nušviesintus plaukus. Dabar jos jau mamytės ir močiutės, aplankau jas tik „Facebook“ puslapiuose.
Bet nuo šiuolaikinio jaunimo kartos skiriamės tuo, kad jie ir dvidešimtmečiai su savo bendraamžėmis santykiauja tik socialiniuose tinkluose bei mobiliaisiais, žinutėmis.
O kai instinktai pagaliau, sukakus apie 30 metų, jiems galop prasikala į paviršių, jie pamato, kad jų gražiausias tautietes išgraibstė arabų šeichai, britų finansininkai ir vokiečių aludariai. Nes jie žino, kas Lietuvoje yra geriausio. Tada mūsiškiai prapliumpa šaukti: "Kekšės!"
Gal ir taip. Bet jūs, Lietuvos jaunuoliai – liurbiai. Užaugo aseksualių jaunuolių karta, todėl ir kilo demografinė krizė, nyksta tauta. Broliai lietuviai, lietuviško krašto! Vertinkime savo nacionalinį turtą, veiskimės ir gausinkimės, ši žemė juk dėl to mums ir atiduota.
Lietuvos neišgelbės nei vienas prezidentas, tik seksas, ir kuo daugiau. Pakelkime, vyrai, ir be garbės nenuleiskime.
