Priešais stovintis žilagalvis senukas, beje, taip pat su alaus kraičiu, supratingai pasisiūlo vaikinuką išgelbėti nuo troškulio. Patarimo, kad geriau to nedaryti, jis nė negirdi. Tik piktai numoja ranka.
Jam sutartinai pritaria ir kiti, stovintys eilėje, postringaudami, kad vaikinukas jau beveik suaugęs. Ir kas čia tas alus... Senolis ima ir nuperka jam tas keturias skardines. Vaikinas iškart pralinksmėja. Tik to, kas netrukus įvyksta, daugelis nė nenumatė.
„Ačiū tau, seni... Dabar važiuosiu prie ežero gerti. O kai pasigersiu, sudeginsiu tavo namus,“ – šūkteli sutrikusiam senoliui vyrukas. Ir greitomis iškulniuoja iš parduotuvės.
„Kodėl jis šitaip? Aš juk jam gerą dariau? – veblena pasimetęs vyras, drebančiomis rankomis mėgindamas pasiimti savo alaus butelius. – Negi jis tikrai taip gali padaryti? O aplink mano namą žolės – iki pilvo...“
Tada ir kiti eilėje pradeda rypuoti, kad dabar žolę pleškina kam tik į galvą šauna. Ir visko gali būti, kad apsvaigęs vaikinukas ims ir išpildys savo pažadą.
Iš tiesų, kokie esme gailestingi ir atlaidūs, kai matome, kad kažkas bando apeiti taisykles. Bet kokie reiklūs, kai toks neatsakingumas atsigręžia prieš mus pačius.
Žiūrėk, ne vienas ir dabar, kai per šią savaitę, deginant žolę ir šiukšles, supleškinta daugybė namų ir ūkinių pastatų, pradeda postringauti, kas čia tokio, pamanyk, žmogus sumanė sudeginti šiukšles ar ugnimi nušienauti pievą. Nors jau daugiau kaip dešimtmetį skalambijama apie tai, kokį pavojų kelia deginama žolė. Bet tie degintojai aiškina, kad nemanė, kad taip nutiks, kad viskas netyčia, kad to nežinojo...
Galbūt, jei tokių pateisinimų žmonės nesulauktų, jie imtų kitaip elgtis. Juk taisyklės tam ir yra, kad visi būtume saugesni. O tas bandymas „daryti gerą“ nevirstų dar viena skaudžia tragedija.
