Mano vardo nebuvo. Nė žodžio nei apie mane, nei apie mano vaiką. Nors su mano dukra iš pirmos santuokos jie kartu augo nuo ankstyvos paauglystės, drauge leisdavo atostogas ir šventes, kai tik pas mus atvažiuodavo!
Žinokit, tiek metų net neįtariau, kad vyro sūnus iš tiesų nenori manęs matyti. Kas keisčiausia, su juo ir jo išrinktąja puikiai sutarėme, kai atvažiuodavo pas mus, visada draugiškai bendraudavome, apsikabindavome.
O dabar – kviečiame į vestuves tėvą, o tavęs su dukra nenorime matyti. Kaip tokioje situacijoje atsidūręs žmogus turi jaustis? Kaip šlapiu skuduru per veidą. Pažeminimas.
Kai tuokėsi mano dukra iš pirmos santuokos, kvietė ir savo tėvą su antra žmona, jų vaikais. Ir mano vyro sūnų su tuometine sužadėtine.
Nesuprantu, kaip taip galima išskirti šeimos narius... Įtariu, kad sūnus nenori, jog jo motina supyktų, nes ji antros pusės šiuo metu neturi. Todėl gal nenori matyti nei manęs, nei mano dukros. O gal pas sūnų likę kokių nuoskaudų iš praeities? Arba iš tiesų su juo nesutarėme taip draugiškai, kaip aš įsivaizdavau?
Vyras irgi pasimetęs, galvoja, ar pačiam važiuoti į vestuves, nes sūnus pažemino ne tik mane, bet ir jį, jo šeimą. Dar siūlo pasikalbėti su sūnumi, bet aš nenoriu prašyti išmaldos būti įleistai į šventę, kurioje akivaizdžiai esu nepageidaujama.
O kaip pasielgtumėte jūs?
