Skaudžios skyrybos
Su žmona gyvenome beveik 20 metų, užauginome du vaikus, turime jau ir anūkų. Taip jau gyvenime nutiko, kad išsiskyrėme. Buvo ir mano kaltės, ir jos.
Visada žavėjausi ja kaip moterimi, nežeminau ir neskaudinau. Tiesiog vieną dieną įsimylėjau kitą. Gal vidurio amžiaus krizė, nežinau. Tačiau abudu pasikalbėjome kaip suaugę žmonės, pasidalinome turtą. Aš jai palikau viską, o pats išėjau pas kitą.
Buvo daug išgyvenimų. Neteiskite tų, kurie palieka. Jie irgi išgyvena tikrą pragarą kaip ir tie, kuriuos palieka.
Todėl po gerų metų supratau, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba. Kad ne viskas, kas atrodė blogai, iš tiesų buvo blogai, ir tikrai ne viskas, kas turėjo būti gerai, buvo gerai.
Trumpai tariant, kai įsimylėjimas ir aistra išblėso, man atsivėrė akys, kaip neįvertinau savo žmonos, kiek ji daug dėl manęs darė, o aš buvau aklas ir to nemačiau. Nusprendžiau grįžti.
Galvojau – surizikuosiu, gal ji dar norės mane matyti ir būti drauge, susigrąžinti tai, ką puoselėjome tuos du dešimtmečius. Grįžau neperspėjęs, bijojau, kad telefono ji nekels pamačiusi mano numerį. Norėjau viską jai pasakyti į akis. Pamatyti jos akis.
Susitikęs pasibaisėjo
Bet kai po daugelio mėnesių užsukau į mūsų namus, jų nebepažinau... Kažkokie girti vyrai paklausė, kas aš čia toks ir ko noriu.
Jie sėdėjo prie mūsų stalo, kur kadaise pietaudavome su visa šeima, gėrė ir rūkė, kažką apsvaigę burbėjo. Buvusios žmonos nemačiau. Buvau pasimetęs, nes butas priminė landynę. Kažkaip turbūt tikėjausi išvysti kitokį vaizdą. Maniau, ji mezga anūkams kojines ir galbūt laukia sugrįžtančio manęs...
Nepažinau savo buvusios žmonos, savo gyvenimo moters. Ji gulėjo lovoje. Mūsų lovoje visiškai girtutėlė. Pašaukta sugėrovų pakėlė galvą ir kažką sumurmėjo.
Pamačiau, kad jai trūksta kelių priekinių dantų. Ir šiaip ji atrodė siaubingai – pamėlusi, lyg su mėlyne, lyg su nubrozdinimu ant smakro. Susivėlusi, apsikuitusi. Iš šiukšlinos aplinkos ir įsigėrusio dvoko matėsi, kad taip ji gyvena ne vieną savaitgalį ar mėnesį... Ant grindų mėtėsi šiukšlės ir stiklinės bei plastmasinės butelių taros, nuorūkos.
Pamatęs tokį vaizdą supratau, kad po skyrybų pasukome skirtingais keliais į visiškai skirtingus pasaulius. Ji tapo alkoholike. Tapo moterimi, pas kurią tikrai nenoriu grįžti. Taip nieko jai ar jos sugėrovams nesakęs sprukau. Pabėgau nuo jos visam laikui. Net nežinau, ar ji prisiminė ir suvokė tąkart, kad buvau užėjęs į mūsų namus.
Teisme pasirašėme skyrybų dokumentus be didelių kalbų ir ceremonijų. Prašiau vaikų, kad jie padėtų motinai. Bet jie užsienyje, turi savo gyvenimus, tik atsiunčia jai pinigų ir aplanko retsykiais. Žino ir jie savo mamos problemą, tačiau nieko negali padaryti – į užsienį ji vykti nenori, pripažinti savo ligos irgi nenori. Labai gaila, kad viskas taip susiklostė. Galbūt dabar vis dar būtume kartu...
