Penkias santvarkas pergyvenęs vilnietis papasakojo, kokiu metu gyventi buvo sunkiausia

Mintimis nusikelkime į tolimą praeitį, į kitą epochą, kuri jaunimui nesuvokiama egzotika. Tuo tarpu mums ji sukelia malonius, nostalgiškus vaikystės prisiminimus, kada norėjome kuo greičiau užaugti.

Gimiau dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jau prabėgo daugiau nei 80 metų. Per tuos dešimtmečius lietuvių gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė. Čia pateikiama subjektyvi nuomonė apie mūsų šeimos gyvenimą prie įvairių visuomeninių santvarkų. Iš viso jų buvo penkios. Tame tarpe net keturios okupacijos.

Mes negalime pasirinkti savo kilmės (tėvų), nors tai iš dalies nulemia mūsų likimą. Man buvo lemta gimti neturtingų valstiečių šeimoje. Mūsų kraštas tada buvo lenkų okupuotas.

Tėvai neturėjo savos žemės. Pradžioje kurį laiką gyvenome pas senelius, motinos tėvus. Kadangi žemė nederlinga, dviem šeimoms buvo nelengva iš jos išgyventi. Dėl to visų galų meistras mūsų tėvas dar dirbo kalvėje ir eidavo po kaimus statyti namų, o motina vieną vasarą uždarbiauti buvo išvykusi net į Latviją.

Po pirmos sovietinės okupacijos mūsų šeima ir kiti kaimo bežemiai gavo po kelis hektarus žemės gretimame Antanavo dvarelyje, kurio šeimininkai, užplūdus rusams, kažkur dingo. Žodžiu, okupantai iš vienų žemę atėmė, o kitiems išdalijo. 

Atsiskyrus nuo senelių gyvenimas gerokai suprastėjo. 1940 m. vasarą nuolat jaučiau alkį. Kartą įbėgęs į namus norėjau surasti ko nors valgomo (mama su tėčiu tuo metu darbavosi laukuose), tačiau spintelėje nieko nebuvo. Tik didoka silkė, kurią tėvai buvo nupirkę žydo krautuvėlėje Ceikiniuose. 

Pajutau apetitą žadinantį silkės kvapą. Burnoje ėmė kauptis seilės. Neatsispyriau pagundai – ėmiau ir atsikandau keletą kartų. Silkė buvo labai skani, tačiau tą kartą suvalgyti visos nedrįsau. Bet alkis nugalėjo. 

Po kurio laiko vėl sugrįžau į namus ir kelis kartus atsikandau tos silkės. Po kelių mano slaptų vizitų, spintelėje liko tik gražus, panašus į mažą pjūkliuką, silkės skeletas... 

Prasidėjus karui kai kurie dvaro šeimininkai sugrįžo. Visiems naujakuriams buvo pasiūlyta geruoju išsinešdinti, kur akys mato. Tėvas kažkokiu būdu sužinojo, kad už 20 km esančiame Stajėtiškio kaime yra tuščia sodyba. Jau prasidėjus žiemai, susikrovėme visą „turtą“ į porą vežimų ir iškeliavome į nežinomybę. 

Kitų okupantų – vokiečių valdžia mūsų šeimai atrėžė 5 ha žemės, kuri šiame krašte buvo daug geresnė nei tėviškėje. Čia mes praleidome karą. Stajėtiškyje prasidėjo mano darbinė veikla – tapau „kaubojumi.“ 

Aštuonmečiui „vyrui“ teko ganyti mūsų vienintelę juodmargę ir arklį, nuo kurio porą kartų nukritau. Taip nesinorėdavo anksti keltis... Tik į padangę pakilusio vieversio giesmelė išblaškydavo miegus.

Tarp keturių brolių buvau vyriausias, todėl man teko didžiausia darbų našta. Tačiau nesiskundžiu, nes darbas užgrūdino. Tėvui padėjau miške pjauti sausuolius malkoms, vasarą džiovinti ir vežti šieną, rudenį kasti bulves. 

Dėl to ateityje visas gyvenimo kliūtis įveikiau nesunkiai. Kaime diena būdavo labai ilga. Ji prasidėdavo dar prieš aušrą, o baigdavosi sutemus. Klajonių metu tėvai daug dirbo, bet pertekliaus nebuvo, nes teko išlaikyti nemažą šeimą. 

Tačiau badauti karo metu neteko, nors mėsa ant mūsų stalo buvo ne kiekvieną dieną. Ją valgėme tik sekmadienį, per šventes ir per darbymetį. Vėlai rudenį tėvai skersdavo kiaulę. Šaldiklių ir šaldytuvų tada kaime niekas net nesapnavo. 

Mėsą sūdydavo mediniame kubile, o kumpius, dešras bei skilandžius rūkydavo pirtyje. Sūdyta mėsa nepasižymėjo geru skoniu, tačiau rūkytų mėsos produktų česnako ir kadagių dūmų aromatas bei skonis buvo nepalyginamai geresnis už dabartinių surogatų, už kuriuos mes brangiai mokame parduotuvėse. 

Produktai buvo paprasti, tačiau ekologiški, be jokių priedų. Mūsų racioną dažniausiai sudarydavo bulvės su rūgusiu pienu, blynai, sriuba ir įvairios košės. Ypač mėgome miežines kruopas (grucę), kurias gamindavo namuose: miežius grūsdavo specialiame iš storo kelmo išskaptuotame grūstuve – piestoje. 

Retkarčiais kepdavo kugelį, kurį pas mus vadino „babka.“ Ypatinga buvo ir bulvių košė: sutrintas (sugrūstas) bulves pagardindavo pienu, o kai kada spirgais. Per visą keptuvę iškeptus blynus valgydavome dažniausiai ryte. Juos kepė iš kviečių, žirnių ar grikių miltų, o valgė su spirgintais lašiniais, į kuriuos įdėdavo grietinės. Retkarčiais kepdavo ir bulvinius blynus. 

Mums, vaikams, didžiausias skanėstas buvo juoda naminė duona su sviestu, o kai kada ir „sausa.“ Ta duona būdavo ypač gardi tada, kai mama, eidama melžti karvės, man atnešdavo per pietus. Tada ją kirsdavau pasigardžiuodamas, užgerdamas ką tik pamelžtu šiltu pieneliu. 

Duona būdavo ypatinga. Jos negalima nė iš tolo lyginti su ta, kurią mes perkame dabar. Ją kepė iš rupių ruginių miltų. Naudojo ne mieles, o taip vadinamą „raugą“ – nedidelį gabaliuką praeito maišymo tešlos. Kuomet tešla pakildavo, ją gerai išminkydavo, formuodavo didelius (apie 3–4 kg) kepalus, kuriuos dėdavo ant medinės ližės, išklotos ajerais ar klevo lapais, kurie duonai suteikdavo savotišką aromatą. Ant kepalo paviršiaus ranka pažymėdavo kryžiaus ženklą ir „šaudavo“ į įkaitusį, iššluotą pečių. Vieno kepimo duonos mūsų šeimai užtekdavo kelioms savaitėms. Ji negesdavo, nors jokių konservantų ar kitų priedų tada niekas nenaudojo. Ji buvo geresnė ne tik organoleptiniu požiūriu. Ta duona buvo kur kas naudingesnė organizmui, nes buvo kepama iš rupių, nevalytų miltų. 

Kaimo žmonės tais laikais žiemai paruošdavo ne tik mėsos, bet ir daržovių atsargas. Rūsyje laikė bulves, runkelius, morkas ir kitas daržoves. Ne tik maistui, bet ir gyvuliams. Čia stovėdavo didžiulis kubilas raugintų kopūstų, kuriuos, pagardintus linų sėmenų aliejumi, valgydavo su virtomis bulvėmis, dažniausiai per pasninką – prieš Kalėdas ir Velykas. 

Mes, vaikai, nekantriai laukdavome didžiųjų metų švenčių – šv. Kalėdų ir Velykų. Tuo metu valstiečiai tvirtai laikėsi šių švenčių tradicijų, kurios dabar gerokai sunyko, nes praktikuojančių tikėjimą (reguliariai lankančių bažnyčią) mažai beliko. 

Per Kūčias kepdavo kūčiukus. Kūčių stalą padengdavo šienu, kurį užtiesdavo balta staltiese. Ant stalo dėdavo 12 patiekalų: maltinius (rutuliukai iš apšutintų avižinių miltų), kisielių su kūčiukais, miežines kruopas... Tik neprisimenu, ar būdavo silkė. 

Visi atsistodavo. Šeimoje vyriausias sukalbėdavo maldą. Lauždavo plotkeles (kalėdaičius) ir pradėdavo Kūčių vakarienę. Dar prieš Kūčias atvažiuodavo kalėdojantis kunigas. Jis atveždavo plotkeles ir klausinėdavo, ar mokame poterius. Šio vizito mes, vaikai, laukdavome su baime. Jeigu nemokėdavome poterių, kunigas bardavo. 

Per žiemos šventes apsilankydavo ne tik kunigas. Per kaimus važiuodavo taip vadinami kalėdotojai, kuriems šeimininkas duodavo šventinių dovanų. Dar prieš Kūčias iš miško tėvas parnešdavo eglutę. Jokių papuošalų tada nebuvo. Ant eglutės kabindavome popierinius „žaisliukus,“ kuriuos patys iškarpydavome, ir saldainius. Šie neilgai ten kabėdavo... 

Mums buvo linksmesnės pavasario šventės – Velykos. Didžiausią džiaugsmą suteikdavo velykinių margučių dažymas ir ridenimas. Juos margindavome patys, nes mama neturėdavo laiko. Pirmą Velykų dieną anksti ryte eidavome į Adutiškio bažnyčią. Nešdavome margučius ir smilkstančią sausą kempinę. Tada žmonės tikėjo, kad pašventinta ugnis gelbsti nuo žaibo. 

Tais laikais kaimiečiai apsirūpindavo visomis reikalingomis priemonėmis. Iš maisto produktų tekdavo pirkti tik druską, silkes ir cukrų, nors jo vartojo labai mažai. Pasaldydavo dažniausia medumi. Pirkdavo dar žibalą, nes jo reikėjo lempoms. Tam reikėjo pinigų. Jų gaudavo turguje pardavę paršiukus, sviestą, sūrius, kiaušinius, obuolius. 

Senelis turėjo sodą. Kuomet gyvenome Stajėtiškyje, laukdavome tetos, kuri atveždavo skanių obuolių. Aprangos taip pat beveik nereikėjo pirkti. Žmonės augino linus, iš kurių gamino pluoštą, verpė siūlus ir audė audeklus. Iš avikailių siuvosi kailinius, o iš vilnų verpė siūlus ir vėlė veltinius. 

Kaimo gyventojų buitis buvo labai primityvi. Be didelio iš molio drėbto duonkepio pečiaus, kuris prie durų užėmė visą trobos kampą, čia dar buvo pora lovų, kuriose vietoje čiužinių buvo šiaudai, stalas, suolas, keletas kėdžių ir spinta drabužiams. 

Kuomet senelis žiemą sumontuodavo audimo stakles, laisvos vietos troboje likdavo labai nedaug. Vaikai žiemą miegojo ant šilto pečiaus, o vasarą – klojime ant šieno. Požiūris į vaikų ligų profilaktiką tada buvo savotiškas. Dabar tiksliai nežinau, nuo kokių vaikiškų ligų mus paskiepijo. Kad turėjau skiepų nuo raupų žymę, prisimenu. Tuo tarpu kitomis vaikų ligomis: kokliušu, tymais, raudonuke, persirgome visi. Buvome pakankamai užsigrūdinę, nes gyvenome asketiškai – net žiemos metu nebijojome basi išbėgti į lauką. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens vaikščiojome basi, dėl to sirgome nesunkiai. 

Po antros bolševikų okupacijos prasidėjo teroras. Nutilo šienpjovių dainos lankose, nes vyrai išsislapstė. Vėl grįžome į tėviškę. Kadangi čia daug miškų, tėvai manė, jog bus saugiau. Dabar įsikūrėme ne pas senelius, o gretimoje sodyboje, kurios šeimininkas vietinis lenkas (šlėkta) buvo pabėgęs į miestą nuo partizanų. Jis mums paliko šunį, o dvi avis prašė pasaugoti.

Kuomet sugrįžome į tėviškę, man vėl teko „kaubojaus“ dalia. Tačiau dabar jau buvau ne vienišius, kurį linksmino tik vieversys. Kartu ganė karves ir nemažas būrelis kaimo vaikų. Dėl to buvo daug linksmiau. 

Tačiau tą dieną, kuomet pro čia ėjo frontas, aš ganiau vienas. Tą košmarą, kokį tada patyriau, prisiminsiu visą gyvenimą. Dangų raižė lėktuvai, kurie nuolatos į kažką šaudė kulkosvaidžiais. Šaižiai kaukė patrankų sviediniai, kurie sprogdavo netoliese. O aš stovėjau miško aikštelėje, nes reikėjo saugoti karves, kurios neramiai blaškėsi... 

1944 metų vasarą Aukštojos miške, kur mes ganėme gyvulius, įsikūrė nedidelis partizanų dalinys. Tankumyne buvo jų antžeminis bunkeris, prie kurio nuolatos stovėjo ginkluotas sargybinis. Kartais partizanai mūsų klausdavo apie padėtį apylinkėse, jie teiravosi, ar nėra netoliese rusų. 

Kartą matėme, kaip rusai „šukavo“ mišką. Partizanai tada buvo kažkur pasitraukę. Tik jų milines rusai aptiko bunkeryje ir paėmė... Po poros metų, 1946 m. rudenį, vieną vakarą partizanai atėjo į mūsų namus. Jų buvo apie 10. Tačiau tai buvo ne tie, kuriuos matydavome miške. Jie tėvui liepė papjauti vieną lenko paliktą avį (apie tas avis, matyt, partizanai žinojo) ir paruošti vakarienę. 

Vyrai tvarkė ir valė ginklus bei uniformas, o pavakarieniavę labai gražiai dainavo. Tos ilgesingos dainos tada mus tiesiog pakerėjo. Jos liudijo apie vyrų apsisprendimą, jų ryžtą kovoti iki galo, kurį jie galbūt intuityviai ir nujautė... Po to partizanų apsilankymo šuo itin piktai lojo visą naktį. 

Tėvas apžiūrėjo sodybą ir bulvių rūsio pastogėje aptiko rusų pasalos požymius. Supratome, kad gresia didžiulis pavojus. Taip šuo išgelbėjo mūsų šeimą nuo pražūties. Partizanai galėjo ateiti ir kitą naktį, nes jie žinojo, jog yra dar viena šlėktos avis, tačiau šuns lojimas juos tikriausia perspėjo. 

Kad išvengtume žūties ar kelionės į Sibirą, teko sprukti į Vilnių. Apsigyvenome Čiurlionio gatvėje esančiame name, kuriame dabar yra Vilniaus universiteto gamtos fakultetas. Čia aptikome ir daugiau pabėgėlių iš kaimo. Dėl to susiradome naujų draugų. 

Turbūt tuometinis universiteto rektorius Zigmas Žemaitis pabėgėlius iš kaimo globojo. Tėvelis tada sakė: „Nuo žemės pakilome ir atsidūrėme ant asfalto.“ Tačiau lazda turi du galus. Dabar mes buvome saugūs. Tėtis su mama pradėjo dirbti universitete kiemsargiais ir pečkuriais, nes centrinio šildymo tada dar nebuvo. 

Atsivežtos maisto atsargos greitai išseko ir mes atsidūrėme ant „bado dietos.“ Kiekvieną dieną jautėme alkį. Netrukus tėvai gavo maisto korteles. Normos menkos, tačiau ir tas nusipirkti buvo didelė problema. Maisto prekių asortimentas apgailėtinas. Duona forminė, panaši į tą, kurią rusai karo metu duodavo kareiviams. 

Eilę prie parduotuvės durų Lenino (dabar Gedimino) prospekte reikėdavo užimti anksti ryte. Sužinojome, kad pieninėje Pakalnės gatvėje galima nusipirkti pasukų (maslionkų). Pačiupę kanutę bėgdavome ten ir, pastovėję ilgoje eilėje, jų nusipirkdavome. 

Mums, vaikams, didžiausias skanėstas buvo ant metalinės krosnelės įkaitusio paviršiaus keptos neskustų bulvių skiltelės. Bulves nuplaudavome, tačiau taupumo sumetimais jų neskutome. Apie mėsą tada galėjome tik pasvajoti. 

Kalvarijų turguje tėvai nupirko karvę. Vingio (Zakreto) parke man ją teko ganyti. Čia ganė karves ir kiti kaimynų vaikai. Mes prasimanydavome įvairiausių pramogų. Neretai ir pavojingų. Parke rasdavome nuo karo užsilikusių artilerijos sviedinių, kuriuos lauže sprogdindavome. Ačiū Dievui, nelaimių išvengėme. Deja, ne visiems vaikams tokios „pramogos“ baigdavosi laimingai. 

Veną dieną parke žaidė trejetas rusų tautybės paauglių. Jie surado sviedinį ir nutarė jį susprogdinti lauže. Įdėjo, sugulė už poros dešimčių metrų ir laukė, o sviedinys vis nesprogsta. Vienas pakėlė galvą pažiūrėti kame reikalas, o tuo momementu įvyko sprogimas. Skeveldros skriejo į visas puses, o iš vaikino veido liko tik didžiulė žaizda... 

Pavojingų ir nepavojingų karo „trofėjų“ tuo metu netrūko. Toje vietoje, kur dabar yra K. Brazauskienės viešbutis, riogsojo vokiečių patrankos vamzdis. Universiteto teritorijoje, kur dabar iškilęs naujas studentų bendrabutis, radau vokiško arlikono (20 mm patrankėlė) aliuminines „kojas.“ Nors buvo sunkios, tačiau šiaip taip nutempiau į metalo supirktuvę Algirdo gatvėje. 

Piniginėje jau atsirado nuosavų pinigų, nes tėvai man jų neduodavo. Jiems reikėjo išlaikyti didelę šeimą. Karvę laikėme pastate, kur dabar įsikūrusios universiteto dirbtuvės. Žemės sklypelyje šalia dirbtuvių tėvai pasodino bulves. Gyvenimas kiek pagerėjo. Tačiau ir šeima dabar buvo gausesnė. Dar karo metu gimė sesutė, o Vilniuje – kita. 

Jaunesni trys broliai pakaitomis savadarbiais ratukais ją vežiojo į vaikų darželį prie cerkvės Basanavičiaus gatvėje... 

Čia pateiksiu keletą to meto Vilniaus požymių. Tada buvo tik trejetas autobusų linijų. Kursavo vokiškos trofėjinės mašinos. Iš stoties žmonės važiavo į Žvėryną, Kalvarijų turgų ir į Antakalnį. Lengvųjų automobilių buvo labai mažai. Kiekvieną rytą gyventojus žadino fabrikų sirenos ir vokiečių belaisvių kolonos ritmingas kaukšėjimas į gatvės grindinį... 

Po antrosios okupacijos Lietuvoje sovietai vietoje vokiškų reichsmarkių įvedė červoncus ir rublius. Tačiau šitie pinigai cirkuliavo neilgai. Jau 1947 metais iš apyvartos buvo išimti červoncai, o vietoje senųjų rublių įvedė naujus, keičiant juos santykiu 10:1. 

Turguje produktų asortimentas buvo daug didesnis nei parduotuvėse, tačiau ten buvo brangu. Susitaupę pinigų, eidavome į turgų pažiopsoti ir nusipirkti kokio nors maisto. Ypač mums patiko tarkuotų bulvių riebūs plokštainiai, kuriuos dar šiltus pardavinėjo moterys. 

Kalėdas ir Velykas švęsdavome ir Vilniuje. Per Kūčias mama ant stalo paklodavo šieno, uždengdavo jį staltiese, dėdavo kūčiukus ir kitas negausias vaišes. Iš kunigo ji gaudavo švęstų kalėdaičių. Tuometinė valdžia nepripažino nei Kalėdų, nei Velykų. Dabar pagrindinė šventė buvo Nauji metai, kurių mes labai laukdavome. Universiteto centriniuose rūmuose vaikams organizuodavo eglutę, o senis šaltis įteikdavo dovanėles – maišelius su saldainiais ir mandarinais. 

Kadangi atlyginimai buvo menki, tėvas dar įsidarbino kitur. Pradžioje dirbo Eudukevičiaus odos fabrike prie Neries upės. Vėliau kažkokiu būdu sugebėjo įsidarbinti vokiečių belaisvių, kurie Sierakausko gatvėje statė namus vyriausybei, apsaugoje. Gavo šautuvą ir keletą šovinių, nors kariuomenėje jis niekada netarnavo. Šis darbas galėjo būti jam paskutinis. 

Kartą į namus tėvas atėjo su šautuvu ant peties. 

Aš paklausiau: „Tėti, ar šautuvas neužtaisytas?“ 

„Neužtaisytas“, – atsakė jis. 

Norėdamas patvirtinti savo žodžius, jis paspaudė gaiduką. Driokstelėjo kurtinantis trenksmas ir kulka įsmigo į betonines kambario lubas. Ačiū Dievui, kad ne į jo galvą... Pradėjau eiti į mokyklą Aguonų gatvėje. Pėsčiomis teko keliauti keletą kilometrų. 

Kadangi kaimo mokyklose per trejetą metų nedaug ko išmokau, mane „paskyrė“ ne į ketvirtą, o į antrą skyrių. Tokiu būdu, dėl piemenavimo, nuo klasės draugų buvau „atsilikęs“ net penkeriais metais. Tai tapo mano privalumu, nes turėjau daugiau patirties ir buvau stipriausias klasės berniukų tarpe. 

Su didele pagarba ir meile prisimenu empatišką mokytoją, kuri mums diegė meilę savo Tėvynei. Tada mokykloje nebuvo nei valgyklos, nei kavinės. Mokiniai atsinešdavo sumuštinius. Man tėvai sumuštinio neįdėdavo, nes nebuvo iš ko. Suolo draugas pasidalindavo sumuštiniu. Už tai iki šiol jam esu dėkingas. Deja, jau 15 metų jo nebėra gyvųjų tarpe...

Prasti reikalai buvo ir su materialiniu aprūpinimu: drabužiais, batais. Vietoje kuprinės knygoms susidėti tampiau seną portfelį su knygomis. Per vasaros atostogas važiuodavau į tėviškę. Padėdavau seneliams tvarkyti šieną, paskaldydavau malkų, klojime spragilais su seneliu kuldavome rugius, rankinėmis girnomis sumaldavau rugių duonai. 

Pora žodžių apie rugių kūlimą spragilais. Tai – savotiškas menas, panašus į afrikiečių būgnų muziką. Jeigu kulia dviese arba keliese, reikia judesius suderinti. Turi būti tam tikras ritmas, nes priešingu atveju labai sunku kultuvu (ant ilgo koto laisvai pririštas pagalys) mosuoti. Kuo daugiau kūlėjų, tuo ritmas spartesnis. Rugius paskleisdavo ant pado (centrinė klojimo dalis padengta supluktu moliu). Tokį primityvų rugių kūlimo būdą kaimo žmonės naudojo dėl šiaudų stogui dengti. Rugius tam tikslui moterys pjaudavo pjautuvais (tokiais, koks pavaizduotas SSSR herbe). 

1949 metais baigiau pradžios mokyklą ir išvykau į tėviškę. Pažymėjimą, kuriame puikavosi vieni penketai, pasiėmiau su savimi. Norėjau parodyti seneliams. Labai mėgau meistrauti. Gavęs senelio sutikimą, sode pastačiau bokštelį. Tokį, kokius stato medžiotojai. Ten į viršų sutempiau prieškario Lietuvos laikų knygas ir žurnalus, kurių senelių sodyboje buvo nemažai. 

Sekmadienį seneliai išėjo į Ceikinių bažnyčią, o aš, skaitydamas tą literatūrą, pamačiau besiartinantį būrelį ginkluotų vyrų. Jie priėjo prie manęs ir ėmė klausinėti, kam tas bokštelis. Vėliau aptiko knygas bei žurnalus. Pradėjo reikalauti, kad pasakyčiau, iš kur jas gavau. 

Ėmė piktai šaukti: „Matyt banditai davė tą buržuazinę literatūrą?“ 

Reikalavo, kad nurodyčiau, kur jie slepiasi. Pasipylė rusiškų keiksmažodžių tirados ir grasinimai nušauti, jeigu neparodysiu bunkerio. Ačiū Dievui, man į galvą atėjo išganinga mintis. Nubėgau į kambarį ir atnešiau mokyklos baigimo pažymėjimą. 

Uniformuotas vyras, matyt, jų viršininkas, paėmė tą pažymėjimą, jį išskleidė ir pamatė du atvaizdus. Ten puikavosi Lenino ir Stalino paveikslai. Jo veido išraiška sušvelnėjo. Kuomet paaiškinau, kad gyvenu ne čia, o Vilniuje, stribai paliko mane ramybėje ir nuėjo savo keliais. Čiurlionio gatvėje tėvai ištvėrė tik trejetą metų. Juos traukė žemė. Dėl to priemiestyje surado laisvą namą ir ten persikėlė. Dabar mano mokykla buvo net už 8 km. – Vilniaus senamiestyje. Šį atstumą dažniausia tekdavo įveikti pėsčiomis...