Tai, kad mūsų viešasis transportas iškreiptu būdu remia sportiškumo idėją ir primena orientavimosi varžybas – kur tiksliai važiuoji sužinai, kai durys jau užsidaro – tik tuomet bus įvardintas sekančios stotelės pavadinimas.
Ir pats kaltas, jei tavo orientaciniai gabumai nepranoko vairuotojo. Dar prie sovietų buvo sakoma – kvailą galvą bent padabinsi sportiškom kojom – greitaeigė, bėgimas pats tas Šiaurės Atėnų gyventojams – Nikės ir Hermio gerbėjams.
Išmanūs aplinkosauginiai projektai – programėlės išmaniuosiuose ir elektroniniai atvykimo stendai pagal GPS duomenis stotelėse konstatuoja, kad tokia atgyvena, kaip ant kartono pavaizduotos stotelių maršrutų schemos viešojo transporto viduje yra gryniausia gėda ir popieriaus resursų švaistymas.
Viešasis transportas žymiai ekonomiškesnė vieta megzti pažintis nei kavinės – pasinėrus į socialines medijas ir nykstant visuomenės įgūdžiams užmegzti gyvo bendravimo kontaktą, Vilniaus viešasis transportas palaiko Vilniaus Meilės Miesto koncepciją ir klausinėjimą apie sekančią stotelę ir pokalbius apie troleibuso, kuriuo važiuoji, maršruto ypatumus. Tai gyvybiškai svarbu saugant sostinės populiaciją nuo išnykimo.
Buitinis 15 minučių trukmės stebėjimas stotelėje patvirtins visuomenėje paplitusią hipotezę, kad poros minučių bėgyje pravažiuoja beveik visų maršrutų transportas, po ko Jūsų pačių labui – laukimo įgūdžių lavinimo pertraukėlė.
Nereikia būti poetu, kad gebėtum suprasti, jog jei pirmoji transporto priemonė palauktų antrosios, vietoj nuvažiavimo prieš nosį, keleiviams netektų 15 minučių skaityti ir grožėtis reklamos stendais stotelėse – dalis jų, persėdę iš antrosios transporto priemonės į važiavusią priešakyje – 15 minučių anksčiau grįžtų namo.
Planuojantis kelionę verta suprasti, jog žemagrindžiai autobusai ir troleibusai dažniau važinėja piko metu (neįgaliųjų ir mamyčių su vežimėliais reikalavimu), o erdvesnės transporto priemonės, kaip dvigubi autobusai, dažniau važinėja, kai kamščiai jau prasivaikšto – tuomet juk gatvėse daugiau vietos.
Stotelėse, prie pat kelkraščio suprojektuotos šiukšliadėžės ir stoteles žymintys stulpai 99 proc. atvejų stebuklingai atsiduria prieš pat vidurines arba užpakalines viešojo transporto priemonės duris, kurios šiaip būtų skirtos mamytėms su vežimėliais, neįgaliems, arba senyvo amžiaus žmonėms su pirkinių vežimėliais patogiai įsėsti į transporto priemonę.
Priekinės viešojo transporto durys inžinierių yra projektuojamos išskirtinai vairuotojui.
Mūsų gerbiamų vairuotojų jaučiama pareiga užtrenkti duris ir nuvažiuoti keleiviui prieš pat nosį. Kai tai vyksta kosmopolitiškuose didmiesčiuose, kur vairuotojais dažnai dirba emigrantai, tai galima pagrįsti jų nacijos orumu. Tuo tarpu mūsų savi vairuotojai, matyt, garsina Lietuvą avangardine punktualumo prezumpcijos koncepcija.
Panaikinus šiuos kelis konceptualius nesusipratimus galbūt paaiškėtų, kad metro Vilniui tiek pat optimalus, kiek ir būtinybė ateityje tai dangstyti nemokamu viešuoju transportu.
