Išmaldos prašiusiam vyrui neabejinga praeivė padovanojo tikrą Kalėdų stebuklą

Priėjau ir įdėjau į delną kupiūrą. Jis labai pasimetė, džiaugėsi, dėkojo, sakė, kad per daug duodu ir pažiūrėjęs į mane savo šviesiom, žydrom akim paklausė mano vardo. Pasakiau, kad Meda. 

„Gražus vardas, sako, – bet, žinok, gali būti, kad neprisiminsiu. Užtat atsimenu veidus! Prisiminsiu tavo veidą ir melsiuosi už tave, mergaite...“
 
Kol kalbėjome, jis tvirtai laikė mano ranką ir kelis kartus su ašaromis akyse ją pabučiavo. Taip ir atsisveikinom. Man irgi nejučiom nubėgo ašara. Nejutau jokio alkoholio ar rūkalų kvapo, mačiau tik šviesias akis. Bet nuėjusi pamaniau, kad net jei visa tai ir ne tiesa, tai yra nesvarbu, svarbu yra jausmas viduje.
 
Kitą dieną vėl turėjau reikalų Vilniaus gatvėje. Ir jau išeidama iš namų pasiruošiau kupiūrą. Pamaniau, kad jei bus lemta, aš vėl pamatysiu tą senuką. Ir pamačiau! Tik tąkart buvo baisus, šlapias oras. Baisi dargana, šalta... Vėl priėjau, pasisveikinau. Jis mane prisiminė.

Pasakiau jam, kad nesėdėtų čia, juk taip šalta, susirgs. O jis, pasirodo, jau ir taip serga įvairiomis ligomis. Pritūpiau prie jo, į ranką įdėjau kupiūrą, jis vėl baisiai nustebo, dėkojo, sakė, kad visuomet man padės, jei tik galės kuo nors padėti ir tuomet pradėjom kalbėtis iš esmės. 

Pasirodo, senukas vardu Saulius. Jis turėjo šeimą. Užaugino 2 vaikus, kurie yra išvažiavę į užsienį ir pamiršę apie savo tėtį. Žmona Sauliaus mirė nuo krūtų vėžio. Jis sakė, kad labai nenori apie tai kalbėti, šviesios jo akys iškart pasidarė šlapios. 

Na, gerai, vis tiek nepasidaviau – kodėl vaikai taip? Kodėl nesirūpina? Tuomet jis papasakojo man, kaip pardavė savo butą, padėjo vaikams atsistoti ant kojų, o šie vėliau paliko jį su visomis ligomis ir savomis problemomis, į Lietuvą net nebegrįžta. 

Džiaugsmingiausia pokalbio dalis buvo tada, kai paklausiau, ar Saulius negeria. Jis mane patikino, kad nors ir gimęs balandžio 1 d. yra tikrai ne melagis – nei geria, nei rūko ir man dar papūtė prieš nosį. Aš pasakiau, kad gimtadienius švenčiame tą pačią dieną. Vargeli, kaip jis nudžiugo! 

Sako: „Palauk, mergaite, aš tau parodysiu savo pasą, žiūrėk, aš tikrai tą dieną gimęs!“

Išsitraukė asmens tapatybės kortelę iš tuščios piniginės (piniginėje – tik nuolaidų kortelės ir dokumentas) ir davė man. Ha ha, tikrai sakau, kai švęsiu gimtadienį, visuomet apie jus pagalvosiu. 

Na, ir tuomet prisiminiau visas istorijas, kurios būna papasakotos feisbuke. Visuomet džiaugiausi, kad jomis dalinamasi ir kad žmonėms suteikiama bent kažkokia pagalba. 

Pasakiau Sauliui, kad turiu tokį didelį socialinį tinklą, kurį mato daug žmonių (čia taip sugalvojau papasakoti apie feisbuką) ir paklausiau, ar galėčiau jį nufotografuoti bei vėliau trumpai papasakoti jo istoriją. 

Jis sunerimo. Paklausė, kaip jo šukuosena, ar gerai atrodo. Kai patikinau, kad atrodo jis tikrai puikiai, sutiko. Tuomet įtikinau jį nebesėdėti šaltyje ir eiti į butą, kuriame jis yra apsistojęs (socialinis būstas). Jis atsiduso ir pritarė, kad gerai sakau. Eis dabar už tuos pinigus nusipirkti tepalo, vaistų, ir žingsniuos namo. Jam ten labai nepatinka, nes „pijokų“ daug. Bet ką darysi, tenka taikytis. Pažadėjau Sauliui papasakoti jo istoriją, bet pasakiau, kad nežinau, kas iš to išeis. 

Taigi, Saulius dažnai sėdi Gedimino prospekte. Galbūt galėtumėte jam nupirkti maisto, vaistų ar tiesiog duoti vieną, kitą eurą? Jis priimtų bet kokią jūsų pagalbą, nes yra visiškai vienas ir niekam nereikalingas. Mane visuomet labai sujaudina tokios senolių istorijos. Juk dėl šitų žmonių mes turim laisvę, juk šitie žmonės išgyveno karą, juk jie yra visų mūsų veidrodis. Labai kviečiu nepraeiti pro Saulių ar kitus jo likimo žmones. Dažnai jiems užtenka tik pokalbio prie arbatos puodelio. Ar tiesiog tik pokalbio... Visi galime prisidėti, juk maži darbai keičia pasaulį. 

Spalio pabaigoje, 10 val. prie parduotuvės sutikau Saulių. Sakė, nebus visą laiką, nes labai šalta, lyja. Taigi, susisiekiau su socialinės rūpybos centru. Su centro direktore pasistengsime surasti geriausią būdą padėti Sauliui. 

Kadangi paaukotos pinigų sumos jam negalima imti ir atiduoti dėl daugybės priežasčių (būtų tikrai gaila, jei jis nemokėtų su jais susitvarkyti ar jį tiesiog apvogtų), su centro direktore spręsime kur juos padėti, kad jie pasiektų Saulių, o galbūt net ir kitus jo likimo žmones. Labai ačiū už jūsų gerumą, toliau pildysiu informaciją. 

Praėjus kelioms dienoms jau galėjau pasidžiaugti, jog sukontaktavome su Vilniaus miesto socialinės paramos centru, VMI, bei Maltos ordinu, kurie pasiūlė maitinti Saulių. Šiam atvejui buvo priskirtas socialinis darbuotojas, su kuriuo bendravome ir bandėme tikslingai padėti Sauliui. 

Socialinė darbuotoja pradėjo bendrauti su Sauliumi, sprendžiamas būsto klausimas, taip pat tvarkomi dokumentai dėl tam tikrų preparatų, reikalingų jo sveikatai. Jis jau turi šiltesnę striukę, megztinį, batus. Žmonės taip pat atnešė jam maisto, jis dėl to labai džiaugėsi ir buvo be galo visiems dėkingas. 

Noriu pasidžiaugti labai atsidavusiu Vilniaus socialinės paramos centru, kurio darbuotojai padeda žmonėms negalvodami ar jie verti tos pagalbos, ar ne. Jie stengiasi visiems suteikti šansą į antrą, geresnį gyvenimą ir akivaizdu, kad jiems tai pavyksta. 

Praėjus beveik dviem mėnesiams turime tikrą Kalėdinį stebuklą. Pripažinsiu, jei nori padaryti gerą darbą, reikia pasiruošti, jog būsi apšaukta aferiste, melage ir t.t. Norint išlaikyti pusiausvyrą, turi išmokti nereaguoti ir eiti tikslo link. O tikslas – pasiektas! 

Pirmadienį Saulius išvyko į reabilitacijos/terapijos centrą „Taikos Kelias”, esantį Šilutėje. Saulius pats pasirinko tokį kelią, jis labai nori pakeisti savo gyvenimą ir vėl tapti socialiu žmogumi. Manau, kad tokia baigtis yra geriausia, kokia tik gali būti – žmogui suteiktas šansas į naują gyvenimą, o ne į laikiną duonos riekę. Jei paprasčiau – duota meškerė, o ne žuvis.

Noriu padėkoti visiems, kurie prisidėjo. Palaikė, aukojo pinigėlius. Be jūsų tikrai nebūčiau to padariusi. Pinigai pervesti šiai organizacijai, likusi dalis atsižvelgiant į tai, kaip Sauliui seksis reabilituotis, bus panaudota jo dantų bei kitų sveikatos problemų sutvarkymui.

Šio žmogaus laukia ilgas ir tikriausiai nelengvas kelias, bet svarbiausia, jog jis pats jį pasirinko, savu noru! Man tai tikras Kalėdų stebuklas. Dar kartą labai ačiū visiems!

Nebenoriu sudaryti terpės neigiamiems komentarams. Jei kažkas nuoširdžiai norėtų ko nors manęs paklausti ar pasidomėti – rašykite asmeniškai. Saulius dėkoja ir siunčia visiems linkėjimus. Jis stengsis mūsų nenuvilti!