Niekas nepaneigs, kad keičiantis ekonominėms, technologinėms ir socialinėms sąlygoms daugelyje gyvenimo sričių, mokslas yra vedlys į pažangą. Tačiau ar sportas Lietuvoje tikrai išgyvena pažangos epochą? Ar vis dar galime manyti, kad šalies sporto sistema gali veikti be pažangiai mąstančių savo mokslininkų indėlio?
Juk tūkstančiai žmonių nori stiprinti savo dvasines ir fizines galias treniruodamiesi, o pajėgiausieji atletai siekia atstovauti savo šaliai didžiausiuose pasaulio sporto forumuose. Todėl ir šiuolaikinė sporto mokslo paskirtis yra praplėsti žmogaus galimybių ribas, skatinti žmoniją fiziškai vystytis bei kurti pažangias tyrimo bei ugdymo technologijas.
Sportas yra sritis, kuri Lietuvoje, skirtingai nei politika, dažniau mus nudžiugina nei nuvilia – tai ir lengvaatlečių, plaukikų medaliai pasaulio čempionatuose, ir Šaro faktorius Kauno „Žalgiryje”, ir lietuvių stiprybės NBA bei kiti ryškesni fenomenai. Tačiau mūsų sportas turi ir kitą, mažai matomą, mokslinę – technologinę pusę, kuri ne tik nuvilia, bet ir yra grėsminga visaverčiam valstybės vystymuisi.
Liūdna yra konstatuoti, kad sporto mokslas Lietuvoje, kaip didelio meistriškumo sportininkų rengimo dalis, išgyvena sunkiausią laikotarpį po Nepriklausomybės atkūrimo. Per paskutinius metus pertvarkant Lietuvos sportą, mokslas apskritai tapo neminimas, nematomas ir daug kam atrodo visai nereikšmingas.
Akivaizdu, kad turėjom ir vis dar turim intelektinių resursų burti mokslininkų grupes, laboratorijas, kurios ne iš „kavos tirščių”, bet objektyvių tyrimų pagrindu teiktų rekomendacijas sportininkams ir treneriams.
Centralizuotai panaikinus didelio meistriškumo sportininkams reikalingą mokslinį ir metodinį aprūpinimą, lėšos nukeliavo į sporto šakų federacijas. Gaila, bet ne visų federacijų vadovai supranta sporto mokslo reikšmę ir jo funkciją, todėl ir valstybės pinigai yra nukreipiami kitiems vadybos prioritetams.
Ir kol nėra vidinės atskirų sporto šakų trenerių konkurencijos, atsakomybės už rezultatus bei sąmoningo noro išaugti iš primityvaus mąstymo, paviršutiniškų ir rutininių treniravimo metodų, tol situacija neatrodo grėsminga. Tačiau kas laukia tų, kurie savo šalyje nori turėti gilų sportinį pažinimą ir siekti didžiausių rezultatų, remiantis šiuolaikiniais mokslo laimėjimais ir pažangia praktika?
Sunku yra stebėti, kad valstybės požiūris į sporto mokslą yra netgi atsainesnis nei į visą Lietuvos formalųjį švietimą. Tai lyg būtų ne pirmo būtinumo paslauga, bevertė prekė ar gal net per didelis šaliai balastas.
Mechaninis universitetų uždarymas, pavadintas „aukštojo mokslo reforma”, grėsmingai doroja sporto mokslą. Sunaikintas Lietuvos edukologijos universitetas, jame buvęs Sporto mokslo instituto techninis, mokslinis ir intelektinis potencialas yra išmetamas į gatvę. Uždarymo laukia ir Lietuvos sporto universitetas, kurio akademikų pasipriešinimas yra ignoruojamas.
Į sporto mokslininkus žiūrima lygiai taip pat, kaip į neseniai streikavusius mokytojus – valdžia geriau žino, ką ir kaip su savo baudžiauninkais daryti. Ir nesvarbu, kad Lietuvos sporto mokslo oazėse yra gimusi ne viena pažangiausia sporto treniravimo technologija, kad čia buvo tiriami, konsultuojami, metodiškai aprūpinami sportininkai, tapę olimpiniais, pasaulio, Europos čempionais bei pelnę Lietuvai pripažinimą.
Šio požiūrio, atrodo, nesupranta nei Lietuvos rinktinių treneriai, nei sportininkai, nei iš šalies stebintys kaimyninių šalių kolegos. Štai Latvijos sporto akademija kitų metų biudžete yra gavusi 1,5 mln. eurų dotaciją laboratorinei įrangai įsigyti bei mokslo tyrimams vystyti.
Suomija turi bent 6 valstybinius sporto mokslo institutus, kurių kiekvienas turi daugiau kaip po 1 mln. Eurų biudžetą. Lenkija yra sukūrusi valstybinę sporto mokslo vystymosi strategiją, turi puikias sporto mokslo vystymosi bazes skirtinguose šalies regionuose. Lietuvoje sporto mokslas iš valstybės negauna jokio tiesioginio finansavimo!
Kita didelė bėda – sporto mokslininkų rengimas. Dėl skurdaus atlyginimo su sporto mokslu nelieka dirbti gabiausi specialistai, mokslo daktarai, sporto šakų ekspertai. Nematydami ateities perspektyvų, dalis jų pasirenka dirbti treneriais, kineziterapeutais, sporto vadybininkais, kita dalis – tiesiog emigruoja ir dirba mažai kvalifikuotus darbus užsienyje.
Nors aukštųjų mokyklų dėstytojai ir turi nemažą intelektinį bei mokslinį potencialą, didžiąją dalį atlyginimo gauna už paskaitas, pratybas, prisidurdami iš tarptautinių mokslinių projektų.
Neįtikėtina, kad lektoriaus, turinčio mokslų daktaro laipsnį bazinis atlyginimas yra dažnai mažesnis nei pilną etatą turinčio gimnazijos mokytojo. Sporto mokslininkas norėtų maištauti, būti išgirstas, taptų socialiai saugus ir reikalingas valstybei. Ar šioj valstybėj yra besirūpinančių tuo, kad sporto tyrėjų, o tuo pačiu ir sporto mokslo Lietuvoje gali nebelikti? Ar didžiausią ekonominį augimą išgyvenantis Baltijos tigras, nepasuks prašyti mokslinių konsultacijų į Latviją?
Pagerbsime geriausius metų sportininkus. Norėtųsi, kad šių apdovanojimų proga suprastume, jog sporto ąžuolus auginti padeda ir treneriai, ir sporto gydytojai, ir vadybininkai ir sporto mokslininkai. Tik taip formuojasi šalies sporto sistema, iš kurios gimsta sisteminiai elitinio sporto rezultatai.
Visavertis mokslinis monitoringas leidžia pamatyti, kad Lietuvoje jau tik kas penktas vaikas yra fiziškai aktyvus, kad net 42 proc., jaunuolių yra netinkami karo tarnybai, kad daugelį 5–9 klasių moksleivių kamuoja viršsvorio, laikysenos ir psichosomatiniai sutrikimai. Sporto mokslas yra tarsi medžio šaknys, jungiančios daugelį mokslo šakų – anatomiją, fiziologiją, biochemiją, biomechaniką, psichologiją, sociologiją, pedagogiką. Joms išdžiūvus, valstybė praranda ekonominį, socialinį, integracinį bei reprezentacinį potencialą.
