Vietos didvyrių kapai naikinami
Pirmiausia noriu pasvarstyti, ką jaučia ir galvoja jaunimas, važiuodamas į Sibirą, kad surastų ir sutvarkytų kapus išsiųstų iš Lietuvos žmonių. Tai, aišku, garbinga ir patriotiška, bet ką jie jaučia ir galvoja važiuodami ten?
Žinote, kilo man abejonės dėl nuoširdumo. Ar negalvoja jie tik apie savo asmeninį žygdarbį ir nuotykius? Juk čia, mūsų mylimoj Lietuvoj, taip pat palaidota ir politkalinių, ir tremtinių. Grįžo žmonės iš tremties namo, o galbūt čia jie visiškai pamiršti?
Tokia mintis man kyla, kai einu su žmona jos tėvų kapų tvarkyt ir, aišku, jie yra visada sutvarkyti. Suprantama, kad šiuo metu kol kas niekam kitam ir nereikia tvarkyti, bet ateityje...
Juk niekas, išskyrus mus, jais nesirūpina. Dar galvoju, juk pagal mūsų įstatymus, jeigu dvejus metus kapai neprižiūrimi, tai jie naikinami. Bet, ir jos tėvas, ir mama, abu buvo politkaliniai ir kovotojai už Lietuvos laisvę. O kiek žmonių kapų apskritai dabar yra neprižiūrimų? O kiek, galbūt, jau sunyko? Nereikia niekur ieškot, čia pilna, ir niekam tai nerūpi.
Ištrėmė į Černobylį
Dar yra valstybinės šventės, kada pagerbiami kovotojai už laisvę, tai tada visa valdžia jiems atiduoda pagarbą. Bet, palaukite, o kaip gyventų tie drąsuoliai, jeigu būtu gyvi, ir kaip gyvena jie, jei dar yra gyvi? Už 62,06 eurų per mėnesį?
Prisimenu, kaip mane paėmė į Černobylį. Paėmė tiesiai iš darbo. Pasiruošti visiškai nebuvo galimybės. Iš pradžių vežė su autobusu į Rygą. Pakeliui apvažiavom Lietuvoje daugelį miestelių ir kaimų. Ten tiesiai iš lovos taip pat rinko žmones ir sodino juos į mūsų autobusą. Aišku, nebuvo savanorių važiuoti į atominį pragarą.
Dar prisimenu, kada jau dirbom prie atominės jėgainės, du – taip paimti žmonės, neištvėrę sunkiausių sąlygų, pabėgo namo. Juos labai greitai surado. Nuvežė į teismą ir priteisė dvejus metus kalėjimo su bausmės atidėjimu, kol dirba Černobylyje.
Jokio atlyginimo už darbą, aišku, niekam nebuvo. Juk mus visus ėmė per karinį komisariatą ir tai buvo karinė prievolė, nors visi mes buvome civiliai. Dar galiu pabrėžti, kad darbams visiškai nebuvo pasiruošta ir nebuvo jokių apsaugos priemonių nuo radiacijos, kuri buvo visur ir labai didelė.
Grįžusiųjų iš tremties kaina
O apie tą nukentėjusiųjų asmenų pensiją, kurią kai kurie laiko privilegijomis, tai ji laikoma sudedamąja senatvės pensijos dalimi. Bet nukentėjusieji asmenys nelabai turėjo galimybę sau užsidirbt senatvės pensijai.
Jeigu asmenys tapo neįgaliaisiais, tada yra koeficientai tos sudedamosios senatvės pensijos dalies. Bet neįgalumas užskaitomas tik tokiu atveju, jeigu jis atsirado būtent dėl praleisto laiko tremtyje, lageriuose, Černobylyje ir t.t. Tačiau buvo pripažinta, kad asmenys nukentėjo ne dėl to.
Pasakysiu, kokie tie koeficientai. Pagal senatvės – 1,07 VPB (62,06 Eur), antra invalidumo grupė – 1,605 VPB (93,09 Eur), pirma invalidumo grupė – 2,14 VPB (124,12 Eur). Na, jeigu beveik nėra senatvės pensijos ir didžiąją dalį pensijos sudaro sudedamosios dalys, ar daug gauna nukentėjusieji? Ir dar šnekame apie pagarbą ir dėkingumą!
Truputį padidint pensijas... Apie tai valdžia žadėjo dar per pavasario sesiją, bet pamiršo. Dabar... Vėl tylu. Bet toliau tempti gumą reiškia tik tai, kad laukiama sumažėjusio nukentėjusių žmonių skaičiaus (t.y. Jų mirties).
Tai kodėl kilo klausimai apie sąžiningumą ir nuoširdumą? Ar šitie žmonės neužsitarnavo padorios pensijos, orios senatvės ir bent šiek tiek lengvesnio gyvenimo?
