Skaičiau straipsnį apie prieš vaikų paėmimą susirinkusią protestuoti minią. Atsidariau jį per feisbuką, todėl neišvengiamai pamačiau ir visus FB komentarus. Jie mane tiek pribloškė, kad užsikabinau, – nuėjau paskaityti ir komentarų po pačiu straipsniu. Lietuviai, ne veltui mums taip visur nesiseka. Iki šio sekmadienio neįsivaizdavau, kad esame tokia nieko nesuprantanti tauta.
Pirmiausia visi plūsta Dovilę Šakalienę. Ji tik pasiūlė pokyčius, kurių visi reikalavo po Matuko žūties. Negaliu patikėti, kad yra žmonių, rimtai tikinčių, kad D. Šakalienė turi slaptą planą: grobti, kažkam perparduoti vaikus, skriausti tėvus? Girdit, kaip skamba? Neprimena tikinčių, kad Naujųjų naktį nusileis ir visus išnaikins ateiviai?
Antra, reikalaujama keisti ar atšaukti įstatymą. Įstatymą, kuriuo draudžiamas smurtas prieš vaikus! Tai jie nori, kad smurtas būtų ok? Kam saugot vaikus nuo smurtautojų – geriau saugokim nuo D.Šakalienės! Ironija čia. Bet mūsų liaudis vargu ar supranta ironiją.
Žmonės, kuo čia dėtas įstatymas? Jis yra geras, visų norėtas ir lauktas. Visi kilę nesklandumai yra įstatymo įgyvendinimo problema. Buvo siūlyta daryti informacines skrajutes, laidas apie pozityvią tėvystę, didinti tokios tėvystės pamokų skaičių, sukurti pagalbos šeimoms ratą, daryti stipresnes darbuotojų atrankas. Tai siūlė tie patys žmonės, kurie siūlė ir priėmė įstatymą. Kad paskui viskas liko neįgyvendinta ir pakrypo į bloga, nerodo įstatymo spragų.
Komentaruose kai kas rašo, kaip dreba, kad iš jų neatimtų vaikų. Tai „nekepšnokit“ per ranką ir nereikės atimti! Nemuškit. Netąsykit už rankos. Nestaukit ant vaiko, kai viešoje vietoje neklauso. Nestumdykit. Ir nebus ko bijoti!
„Šis įstatymas prieštarauja žmogaus teisėms!“ – baisėjosi viena komentatorė. Pala. Prieštarauja žmogaus teisėms – lygu – viena iš žmogaus teisių yra mušti savo vaiką?
Kita rašė: „Tačiau vaikus reikia auklėti ir griežtą žodį pasakyti, ir nubausti kartais. Vaikas negali augti tik reikalaudamas iš kitų. Ir jei aš pabaru vaiką, o kažkas paskambina ir atvyksta paimti mano vaiką! Sakykit, kas turi tokią teisę?! Juk tai mano kūnas ir kraujas, ir aš niekad nepakenksiu savo vaikui!“
Skaidau po sakinį. Auklėti vaikus reikia, bausti ne. Naujausiais tyrimais, kuriais vadovaujasi darželiai, įrodyta, jog vaikų bausmės neveikia kaip auklėjamoji priemonė. Tada jie arba nedaro blogai, nes bijo (o ne dėl to, kad supranta, kas negerai), arba pripranta prie bausmių ir daro toliau. Reikia parodyti vaikui pasekmes – pvz., jeigu jis sudaužo telefoną, naujam turi susitaupyti pats.
Ne, jeigu tu pabari vaiką, niekas neatvyksta jo išsivežti. Jeigu „pabaru“ reiškia tą patį, ką „kepšteliu“ ar „vožteliu“, tada kitas reikalas. Bet jeigu tik griežčiau pasakai, koks beprotis turėtų vaiką iš tavęs atiminėt? Nestauk ant jo kaip psichopatė ir nereiks bijoti.
Kūnas ir kraujas, todėl niekad nepakenksiu savo vaikui.... Taip. Kaip ir Mato mama buvo kūnas ir kraujas. Kaip ir šulinių istorijoje veikė kūnas ir kraujas.
Imant ne tokius drastiškus pavyzdžius – kaip ir mūsų vaikystėje tėvai nevengė naudoti bausmės ar diržo, ir manote, kad tai mums nepakenkė? Esame emociškai menkai išsilavinę, neturintys daug empatijos, prisigalvojantys visokių mitų apie teisėsaugą (kaip mamos sakydavo: „Būsi blogas, ateis ir išveš.“).
Tai ne, mamos. Jeigu jūs būsit blogos, tada ateis ir išveš. O jei geros – kodėl turėtų?
