Dabar mūsų miestas yra suskirstytas į sritis, į kurias gyventojai atvažiuoja pramogauti (kalbu vien apie laisvalaikio praleidimą) bei į tas, kuriose dauguma žmonių gyvena („miegamieji“ mikrorajonai).
Visi mes pastebime, kad miesto centras yra pakankamai stiprus traukos taškas ir savaitgaliais daug kas į jį atvyksta pasivaikščioti, skaniai pavalgyti, kitaip pasilinksminti – gerai praleisti laiką.
Tai tikrai nėra blogai. Miesto centras privalo traukti, juk tai pati puošniausia, reprezentatyviausia miesto dalis. Tai yra praktiškai kiekviename mieste, ypač turinčiame gilią istoriją. Problema yra tame, kad tai beveik vienintelis didelis traukos taškas Vilniuje.
Neseniai buvau Ispanijoje, gyvenau pakankamai tolimame Madrido priemiestyje (San Sebastián de los Reyes). Buvo įdomu palyginti jį (kad ir visai paviršutiniškai) su Vilniaus pakraščiais.
Skirtumų matėsi labai daug. Žinant, kaip atrodo mūsų mikrorajonai tokie kaip Pašilaičiai, Pilaitė ar net arčiau centro esančios Viršuliškės bei Šeškinė, pasidarė liūdna.
Pirmas man į akis kritęs skirtumas – namų aukštingumas. Tame Madrido priemestyje dominuoja penkiaaukščiai namai. Nedidelis aukštingumas sukuria tokį savotišką jaukumą. Vien dėl to ten būti jau yra maloniau nei mūsų miesto „miegamosiose“ dalyse.
Dėl mažesnio aukštingumo, namų tankumas ten yra ženkliai didesnis, bet tai išsprendžia būdingą Vilniui problemą – didelių tuščių erdvių tarp namų buvimą. Vaikštant naujesniais Vilniaus mikrorajonais į akį tikrai neretai krenta tos tuščios pievos tarp namų bei tarp namų ir gatvių. Kam to reikia? Tai bevertė, nenaudojama teritorija.
Kitas Madrido priemiesčio privalumas – komercinės patalpos daugelio namų pirmame aukšte. Kiek aš mačiau, ten yra vien paslaugų sektoriaus verslas. Daug įvairiausių parduotuvėlių, kavinukių, kirpyklų. Ir viso kito, ko taip trūksta mūsų priemiesčiuose.
Gyventojams nereikia keliauti į kitą miesto dalį, norint gerai praleisti savo laisvalaikį. Mačiau netgi porą pėsčiųjų gatvių. Tokiose gatvelėse labai jauku šiaip būti ir pramogauti.
Be viso šito likusios tuščiomis erdvės ten labai gražiai užpildytos. Nėra jokio tuščio, nenaudingo plotelio. Visur gražūs sodeliais, nedideli parkeliai, sporto ir vaikų žaidimų aikštelės. Taip sudaroma maloni vaikščiojimui aplinka.
Man norėtųsi, kad taip būtų ir Vilniuje. Norėtųsi, kad žmogaus laisvalaikis nebūtų praleidžiamas vien namie arba miesto centre. Tai galima padaryti. Ir mūsų dideles erdves būtų galima labai gerai išnaudoti.
Idealioje situacijoje Vilnius galėtų būti vienu dideliu, fantastiškai gražiu kiekviename savo kampelyje „sodu“. Tam reikia ne tiek ir daug: atsakingiau ir atidžiau planuoti miestą, įgalinti ir suaktyvinti vietos bendruomenes tvarkant ir kuriant savo namų aplinką. Tikiu, kad vieną dieną tai bus pasiekta.
