Buvo moteris kaip moteris, jauna močiutė, anūką juk jau turime. Bet prieš kokius metus, kai grįžome aplankę dukros šeimą Londone, jai kažkas pasidarė. Prisižiūrėjo turbūt visokių madų ir pasisuko kažkas...
Pradėjo lankytis salonuose, uoliai dabar keičia savo išvaizdą. Jei pasakyčiau, kad gražinasi, tai labai sumeluočiau, nes tos jos neaiškios procedūros tiesiog darko jos natūralų grožį.
Įsivaizduokite, pirmiausia ji išsitatuiravo antakius. Kai pasakė, negalėjau patikėti, kad taip įmanoma, bet žmonelė prisiekinėjo, kad dabar ryškius juodus nenuplaunamus storus brūkšnius virš akių turės trejus metus!
Seniau jei ir pasidažydavo, tai tik per Kalėdas ar kitas šventes. Bet dažymasis man netrukdo. Gal ji taip jaučiasi jaunesnė, patrauklesnė, tebūnie, nusiplaus tie juodi antakiai po trejų metų.
Bet kai ji pasakė, kad ketina išsitatuiruoti dukros ir anūko vardus, o po to gal dar darysis kažkokią rankovę, man jau kantrybė trūko! Trenkiau kumščiu į stalą ir pasakiau, kad nedarytų nesąmonių.
Tokiame amžiuje, kai jau netoli šešiasdešimt, ji, matai, vaikščios su tatuiruotomis rankomis. Anglijoje tokio amžiaus moterys tegu vaikšto kaip panorėjusios, o pas mus provincijoje visi draugai pirštais bado.
Dar pamiršau pasakyti apie kitą „gražinimosi“ dalį – priklijuojamas blakstienas ir kaip burunduko botokso pripūstus žandus.
Ir blogiausia, kad šiame karo lauke esu vienas. Dukra labai džiaugiasi, ji finansuoja motinos beprotybę, džiaugiasi, kokia ji kieta. Siunčia pinigų toms tatuiruotėms ant veido ir kitokioms baisioms procedūroms, naujiems drabužiams.
Nežinau, nebepažįstu savo moters. Ji jaučiasi šiuolaikiška, madinga. Draugai visi pamatę juokiasi, šaiposi, kokią jaunatvišką pašėlusią žmoną dabar turiu. O man jos pokyčiai kelia nerimą, bijau, kad nebūtų protas aptemęs ir kokia rimta liga prasidėjusi.
