Gal būt bus kam įdomu paskaityti abituriento mintis apie švietimo sistemą. Todėl ir nusprendžiau įvykdyti drąsiausią savo gyvenimo poelgį – parašyti anoniminį laišką, kuriame išliesiu visą pyktį.
Nuslėpė, kad moko žemesniu lygiu
Internete teko skaityt vieno tokio neaiškaus tipo laišką, kurio pagrindinę mintį buvo galima sutalpinti į du žodžius: „moookytis reikėėėėjoo“. Akivaizdu – žmogus kaime nesimokęs.
Štai pas mane į mokyklą ateitų šis „pažangus gimnazistas“ – pamatytų, kas yra „geros mokymosi sąlygos“. Vargiai surastų kokį „nepopuliarų“ dalyką aukštesniu nei B lygiu. Nes tiems kaimiečiams mokslo nereikia. Ten, Lietuvos miesteliuose, kur dar neužsidariusios mokyklos, gyvena tik „dundukai“.
Nesiginčiju. Ir aš pats toks, ir visi kiti, jau seniai baigę šią mokyklą. Nes mes nieko nežinojom. Atsimenu save, dešimtoką. Tada, kai tikėjau, kad mokydamasis šioje mokykloje galiu siekti netgi aukštojo mokslo. Kvailys, ne kitaip.
Aš nuoširdžiai tikėjau, kad B lygis yra aukščiausias ir net neįtariau apie A lygio egzistavimą. Kai tai supratau, buvo jau per vėlu…
Atsimenu, kažkada dvyliktokė verkdama parėjo iš biologijos egzamino. Juk pusės užduočių net nebuvo mačiusi. Nuėjo išsiaiškinti pas pavaduotoją, o šis : „Mergaite, ko tu nori? Pas mus tik keturiasdešimt procentų biologijos kurso mokoma.“
Kur jis su tokiomis savo žiniomis buvo anksčiau? Ai, teisingai, negalima perspėti mokinių, nes jie pabėgs dar į rajono gimnaziją (nors visai nesvarbu, kad ši tyla gali nulemti mokinio likusį gyvenimą). Taip, taip, daktaru pabaigęs šitą mokyklą nebūsi.
Ach, kai pagalvoju, kad mūsų mokykla išsilaikė tik sugėrusi mokinius iš aplinkinių užsidariusių mokyklų… Nieko, ateis ir šiai eilė. Buvo okupacija, sodybų tuštėjimo metas, o dabar jau įpusėjo bažnyčių ir mokyklų tuštėjimo metas. Liūdna. Gaila, kad niekam nerūpi…
Dešimtoke, bėk į gimnaziją
Jei esi dešimtokas besimokantis kokioje kaimo mokykloje ir išgyvenantis visiems mokiniams būdingas dualistines būsenas, bėk, bičiuli, tu geriau į tikrą gimnaziją, nuoširdžiai patariu. Gaila, kad man jau per vėlu…
Tad, paklausite manęs, kur gi švietimo ministerija žiūri. Deja, ši ministerija turi labai rimtą akių ydą – trumparegystę. Pasižiūri, kad egzaminai siaubingai išlaikyti, nueina, pavaikšto po Vilniaus licėjus, pažiūri, kad visai gera ta mokslo kokybė, ir pagalvoja : „Matyt, čia ne mokyklos, mokinių kaltė. O mokinių tai nepakeisi, tikriausiai, čia lietuvių bendras bruožas toks – durnumas“.
Ir šis menkas pasipiktinimo laiškelis būtų visai bevertis, jei nepasiūlyčiau sprendimo. O jis bus labai žiaurus. Negali likti kaimuose ir miesteliuose dvylikamečių mokyklų. Gal tuomet atsiras protingesnių žmonių, kurie sugebės ir į aukštąsias mokyklas įstoti… Nes dabar visa kaimo inteligentija (mokiniai), supratę, kad iššvaistė dvylika metų, kraunasi lagaminus ir važiuoja į gerai apmokamą vergiją.
Ne visi mokytojai verti gerų atlyginimų
Jei manėt, kad tuo ir baigsiu, stipriai suklydote… Oi, aš turiu ką pasakyti… Neseniai mokytojai kėlė šurmulį dėl atlyginimų didinimo, ir aš tikriausiai būčiau sumaltas į skutelius, jei pasakyčiau, kad kai kuriems mokytojams nereikia ir net draudžiama kelti atlyginimus.
Per savo trumpą septyniolikos metų egzistavimą šioje žemėje esu matęs visokių mokytojų. Vieniems drąsiai galėčiau kabinti medalį, kitiems kilpą ant kaklo.
Esu matęs lietuvių kalbos mokytoją, kuri taiso mano perrašytą rašinį ta pačia tema nors ir milijoną kartų, kol aš jį pagaliau parašau dešimtukui, ir esu matęs mokytoją, kuri pamokai užduoda nurašyti vieną gramatikos pratimą nuo knygos (penkių minučių reikalas), ir mes jį pamokos pabaigoj pasitikrinam.
Esu matęs matematikos mokytoją, kuri tą pačią formulę užrašo ant lentos daugybę kartų, kol aš suprantu, ir esu matęs mokytoją, kuri man paprašius paaiškinti liepė pasiklausti draugo (nors draugas nesuprato, nesuprato niekas).
Čia, mano mieli skaitytojai neturiu sprendimo. Kaip atskirti geras mokytojas nuo blogų – neaišku. Manau, čia jau vėlgi kaimų problema. Tai turėtų spręsti direktorius, nors ir direktorių būna visokių…
Kas tikrinama lietuvių kalbos egzaminu
Ir paskutinis, bet ne mažiausiai svarbus pastebėjimas šiame mano gramatinių klaidų pilname laiške – dėl lietuvių kalbos egzamino. Pirmiausia man kyla klausimas, ką šiuo egzaminu siekiama patikrinti. Lietuvių kalbos ir gramatikos mokėjimą? Vargu. Gramatika tikrinama tik iki tam tikros ribos, kai vertintojas supranta, kad tu – beraštis.
Dažnai galvodavau apie tai ir nusprendžiau, kad teisingiausias atsakymas į šį klausimą yra: „lietuvių kalbos egzaminu yra patikrinamas jauno žmogaus sugebėjimas rašyti „publicistine kalba“, psichoanalitinis mąstymas, istorijos žinios ir erudicija“.
Peršasi dar vienas klausimas, kodėl gi šis egzaminas privalomas ir kodėl nesivadina pvz. „etikos egzaminu“. Juk rašant rašinį svarbiausia – rėmimasis autoriais, ir, aišku, dėl akių paminėta : „bent vienas autorius turi būti lietuvis“. Toliau galima remtis kuo tik nori ir, aišku, įrodinėti savo apsiskaitymą.
Bet štai man vėl ramybės neduoda vienas posakis: „filologai retai kada gerai išlaiko lietuvių egzaminą, jei iš vis išlaiko“ (kalbėdamas apie filologus turiu omeny filologų konkurso dalyvius pvz. prozininkus, poetus, tautosakos rinkėjus, eseistus, vertėjus). Taip išeina, kad net patiems lietuvių autoriams sunku išlaikyti šį egzaminą. Priežastis paprasta – jiems per sunku sutilpti į rašinio „rėmus“. O šie „rėmai“ yra sugalvoti kažkieno. Kažkieno, ką aš vadinu „bobute iš egzaminų centro“.
Štai šauna tai bobutei į galvą, kad, tarkim, žmogaus gyvenimo prasmė yra kokia muzika ir neduokdie per egzaminą parašysi kitaip. O jei dar pasitaiko bobutė religinga...
Štai mokytoja man pasakojo realų atvejį, kai mokiniai rašė rašinį tema „kada žmogus jaučiasi laimingas?“ Buvo liepta remtis Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“. Na ir parašė mokiniai, kad Mykoliukas jaučiasi laimingas muzikuodamas arba būdamas šalia Severijos. Ir štai nusprendė „bobutė iš egzaminų centro“, kad Mykoliukas jaučiasi laimingas bažnyčioje. Še tau, kad nori, pasirodo, kad visi mokiniai ir mokytojai buvo neteisūs. Nes Lietuvoj viena tiesa – tos, kuri aukščiau. Pasirodo, per egzaminą irgi mokomasi.
Jau seniai pastebėjau, kad čia nei protingi, nei kitaminčiai nereikalingi. Visus stengiamasi suvienodinti. Ne ne, yra geresnis žodis: „adaptuoti“. Kitaip tariant, prijaukinti prie savo nuomonės. Neduokdie, per kokį fizikos egzaminą parašysi : „ir vis dėlto ji sukasi“. Na, per perlaikymą būsi protingesnis…
Na, tuo aš ir baigiu savo rašliavą, nors ir žinau, kad adresatų ji nepasieks, tačiau gal atsiras kokių bendraminčių ar bent tėvams padės truputį susivokti šioje švietimo painiavoje. Dėkoju už kantrybę.
