„Kokia nuostabi istorija. Gyva, vos vos prieš 2 valandas įvykusi. Dalijuosi.
Visą dieną buvau LRT vertimuose. Žinios, laidos, pokalbiai apie Lietuvą kaip brangenybę. Verčiu, verčiu. Po vertimų malonaus lietaus lydima einu link stotelės. Artėja 4 troleibusas. Šiaip – ne pakeliui. Ir čia kaip kas traukia lipti į jį. Lipu. Galvoju, po kelių stotelių persėsiu. Su manimi įlipa daili moteris apie 40 metų su maždaug 8 metų dukra. Mergaitė nubėga į priekį žymėti bilieto. Atsisėdu nugara troleibuso gale. Labai greitai pasiekiame kitą stotelę. Įlipa kontrolė. Pasikuičiu, parodau bilietą. Į troleibusą tuo metu vienintelės stotelės pavažiuoti sulipa 8 jaunuoliai. Kontrolierė moteris tikrina bilietus troleibuso priekyje. Čia toji pat moteris su vaiku, kuri įlipo su manimi, sutrinka – bilieto pasižymėti nesuspėjo, dukra bilietą prie komposterio lietė, bet jis jau buvo užsiblokavęs artėjant kontrolei.
– Ponia, eime, – griežtai, pakeltu tonu sako kontrolierė.
– Ponai, buvo jau užblokuotas komposteris, nespėjom mes, – sutrikusi atsako mama.
– Ponia, eime, – girdėti griežtas tonas.
– Bet tikrai pasižymėjusi būčiau, juk matote, kad rankose yra ir šalia buvom... Vairuotojau, juk jau buvo užsiblokavęs komposteris. Prašau... – ieškodama žmoniškumo į kitus kreipiasi mama.
– Nieko nežinau, veikė dar, – pavargęs tarsteli vairuotojas.
– Mes ką tik įlipom, mes tiesiog nespėjom... – teisinasi mama.
– Ponia, einam! – prie taisyklių nurodymų prisideda ir kontrolierius vyras.
– ... Aš nelipsiu. Taip elgtis negalima. Ką jūs darote? – pravirksta moteris.
Mergaitė ima verkti:
– Aš nubėgau pirma, man tiesiog patinka žymėti bilietus, atsiprašau.
– Nekiškite čia vaiko! Ponia, einame! – kartoja abu kontrolieriai choru.
Žmonės ima šurmuliuoti, bet visi sėdi tyloje. Visi tik stebėtojai.
– Aš su šia moterimi įlipau. Aš mačiau, kad buvo bilietas rankose ir tikrai mergaitė nubėgo. Tikrai būtų pasižymėjusi, – pratariu iš vietos. Taip laiku buvau išėjusi Fitzmoris balso mokymus! – nes drebėtų ir balsas man ir kinkos tokioje situacijoje. O dar prieš kažkiek metų būčiau lygiai taip pat tylėjusi, savo tyla balsavusi už kiekvieno mūsų „individualumą“, distanciją ir svetimumą kitam.
– O jūs kas? Atstovė? – sutrinka kontrolieriai.
– Ne, aš tiesiog įlipau kartu ir mačiau.
– Žmonės matė, matote, – verkia mama.
Ir dar 5 minutės griežto įsakmaus nurodymo lipti poniai lauk. Moteris verkia, vaikas taip pat. Aš pereinu prie kontrolierių. Apeliuoju į žmogiškumą.
– Jūs gi turėtumėte įkvėpti būti sąžiningiems, o ne kelti žmonių baimę jums, – tariu.
– Mes dirbame savo darbą!
– Nusiimkite tas darbuotojų kaukes, jūs visų pirma žmogus, kur jūsų žmogiškumas? – klausiu.
Dar 3 minutės pokalbio.
Moteriai grasina kviesti policiją, stabdyti eismą, mokėti dar didesnę baudą – tad ši bauda (už nepažymėtą bilietą) būtų jai daug „geriau“ – taip nuteikia kontrolieriai. Moteris per ašaras sutinka. Ne, ne lipti. Stabdyti eismą. Ji balsuoja už sąžiningumą.
– Na čia dabar, aš, pavyzdžiui į darbą vykstu, niekur čia stoviniuoti negaliu, – tarsteli balsas, pilnas įtūžio. Jos turbūt irgi kažkada neužstojo. Dar pokalbio dalis.
Kada viskas pasikeitė?
– Ponia, jūs stabdote eismą, žmonės skuba! – kontrolierė.
– Aš neskubu, – sakau. – Aš galiu palaukti, kol išsispręsite.
– IR AŠ! – prisijungia vienas iš 8 jaunuolių. Ir štai!!! Sukylam visi mes, jauni, apeliuodami į žmogiškumą, supratingumą. Dalijamės savo mintimis, ginam visai įsiverkusią mamą ir vaiką.
– Aš irgi vaikas būdamas taip žymėjau, nesuprantu, kas per bėda. Dabar žmogus pasižymės.
– Komposteris buvo ir kitam gale!.. – nesiliauja kontrolieriai.
– Tai sako gi, kad vaikas nubėgo.
– Nekiškite čia vaiko! Praeikite, ponia!
– Niekur neisiu tikrai, – sako mama.
– Šiandien mama gal pasikalbės su vaiku, pasitars kitam kartui, kaip kada kur žymėti, – tariuosi aš.
– Pilna komposterių buvo! Kam eiti į priekį? – kontrolierė.
– Na, jūs žinote, kur kiek komposterių, kasdien į juos lipate, moteris gal nematė, juk čia nedirba, – apginu.
– Ai, praeikite!
– Ko jūs ginate? – klausia manęs. – Nes man rūpi. Nes taip tikrai nesąžininga juk.
– Pasižymės dabar. Kas per problema? – klausia jaunuolis.
– Mes dirbame savo darbą!
– Tai kur jūsų žmogiškumas? – klausia jis.
Kontrolieriai teatrališkai rodo, kad stabdomas eismas, kviečiami pareigūnai. Vaikinai ima kalbėtis, kad situaciją verta filmuoti. Aš vis dar kartoju žmogiškumo suvokimą ir kad jie ne tie, kurių reikėtų bijoti. Kodėl jie tokie?
– Na, išlipkite, mes tada paleisime jus, – suminkštėja kontrolierė.
– Nelipsiu tikrai, – atsako mama.
– Na jau, viena prieš jus du. Susikalbėkite dabar, – sakau.
– Imkite.... bet jau kitą kartą... žymėkitės, – kiša dokumentus atgal moteriai.
Aš dėkoju kontrolieriams. Iš visos širdies. Nuoširdžiai. Jiems išlipus net imu ploti! Ir dėkoti vaikinams, dėkoti kitiems. Visi dar ilgai kalbasi apie tai, džiaugiasi.
– Ačiū! Lietuva yra nuostabi! Ačiū, kad nesate abejingi!, – dėkoju aš.
Dėkoja man ir moteris. Ir vaikas. Visų akys blizga. Nueina, pasižymi bilietą ir jiedvi susiglaudžia. Tai matyti ir nuotraukoje.
Pavažiuoju ir išlipu. Beveik verkiu, nes didžiuojuosi Lietuva ir Lietuvos žmonėmis. Esu tikra lietuvių gerbėja. Gera yra ten, kur esame, nes viskas priklauso nuo... MŪSŲ. Nuo kiekvieno iš mūsų.“
